Punktų sąrašas

Kai kreipiuosi į jus, kai mes drauge kalbamės su mūsų Viešpačiu Dievu, garsiai tęsiu ir savo asmeninę maldą. Šitai mėgstu labai dažnai jums priminti. Ir jūs turite stengtis palaikyti maldą savo sieloje, net jei dėl kokios nors priežasties, kaip, pavyzdžiui, šiandien, turime imtis temos, iš pirmo žvilgsnio, regis, visai netinkamos meilės dialogui, – mūsų pokalbiui su Viešpačiu. Sakau iš pirmo žvilgsnio. Nes iš tiesų visa, kas mums atsitinka, visa, kas dedasi aplink mus, gali ir turi būti mūsų apmąstymų tema.

Turiu jums kalbėti apie laiką, apie bėgantį laiką. Nekartosiu žinomo posakio: „vieneriais metais daugiau, vieneriais – mažiau“… Nepatarsiu ir jums klausinėti žmonių, ką jie mano apie dienų tėkmę. Nes tikriausiai sulauktumėte tokio ar panašaus atsakymo: laikas eina, praeina ir nebegrįžta. Nors gal išgirstumėte ir antgamtiškesnių žodžių.

Taip pat nenoriu pernelyg apsistoti prie temos apie gyvenimo trumpumą ir kalbėti apie tai liūdnais žodžiais. Žemiškosios kelionės efemeriškumas turėtų skatinti krikščionis geriau panaudoti savo laiką ir jokiu būdu nebijoti Viešpaties; tuo labiau nelaikyti mirties beviltiška pabaiga. Kiek sykių daugiau ar mažiau poetiškai, jau kartota, kad kiekvieni besibaigiantys metai Dievo malone ir gailestingumu yra dar vienas žingsnis, mus artinantis prie dangaus, mūsų galutinės Tėvynės.

Apie tai galvodamas, aš labai gerai suprantu žodžius, kuriuos šv. Paulius parašė korintiečiams: tempus breve est¹. – Kokia trumpa mūsų kelionė žemėje! Šie žodžiai tikro krikščionio širdyje skamba kaip priekaištas dėl dosnumo stokos ir kaip nuolatinis kvietimas būti ištikimam. Iš tiesų trumpas yra mūsų laikas, skirtas mylėti, duoti, atitaisyti skriaudas. Taigi neteisinga švaistyti ir lengvabūdiškai eikvoti šį lobį: mums nevalia nerūpestingai leisti tą laiko tarpsnį, kurį Dievas skyrė kiekvienam iš mūsų šiame pasaulyje.

Kaip apgailėtina gyventi tik stumiant laiką – veltui eikvojant Dievo lobį! Toks elgesys nepateisinamas. Tegul niekas nesako: aš turiu tik vieną talentą, nieko negaliu padaryti. Ir su vieninteliu talentu gali pagirtinai dirbti²⁰. Kaip liūdna, kad nepanaudojame visų sugebėjimų – mažų ar didelių, – kuriuos Dievas duoda žmogui, kad tarnautų sieloms ir visuomenei.

Krikščionis, dėl egoizmo išsisukinėdamas, slapstydamasis nuo darbų, būdamas aplaidus, taigi tuščiai leisdamas savo laiką žemėje, rizikuoja prarasti ir dangų. Mylintis Dievą Kristaus tarnybai atiduoda ne tik tai, ką turi, ne tik tai, kas yra – jis atiduoda patį save. Jam svetimas niekingas požiūris, verčiantis paisyti vien savo sveikatos, vardo, profesijos.

Vėl jums primenu, kad mums duota labai nedaug laiko; tempus breve est²⁸, gyvenimas žemėje trumpas, bet turint tas priemones tereikia geros valios, kad pasinaudotume progomis, kurias Dievas teikia. Nuo tada, kai mūsų Viešpats atėjo į šį pasaulį, mums ir visiems kitiems prasidėjo palankus metas, išganymo diena²⁹. Nenusipelnykime Dievo Tėvo priekaišto, pasakyto Jeremijo lūpomis: net gandras padangėse žino, kada keliauti, burkuolis, kregždė ir gervė nujaučia laiką, kada sugrįžti, bet mano tauta nežino Viešpaties teisingumo!³⁰

Nėra nei blogų, nei netinkamų dienų: visos dienos yra geros tarnauti Dievui. Blogos dienos būna tik tos, kurias žmogus pats sugadina tikėjimo stoka, tingumu, neryžtingumu – tuo, kas jį atitraukia nuo darbo su Dievu, Dievui. Visuomet Viešpatį garbinsiu³¹! Laikas yra lobis, jis teka, srūva, bėga tarp mūsų pirštų kaip vanduo tarp uolų. Praeitis nutolo ir dabartis eina pro šalį. Rytojus greitai virs vakarykšte diena. Gyvenimas labai trumpas. Tačiau kiek daug galima padaryti per tą trumpą laiką iš meilės Dievui!

Joks pasiteisinimas negelbės. Viešpats mums davė viską: kantriai mokė, savo įsakymus išaiškino palyginimais ir nepaliaudamas mus ragino. Jis gali mums tarti kaip Pilypui: Jau tiek laiko aš su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti!³² Atėjo metas iš tiesų dirbti, nesugaišti per dieną nė akimirkos, mielai, džiaugsmingai nešti dienos ir kaitros naštą³³.

Štai toks šios dienos maldos vaisius: mes įsitikinome, kad mūsų kelias žemėje visokiomis aplinkybėmis, kiekvienu metu skirtas Dievui, kad tai šlovės lobis, dangaus atspindys. Mūsų rankose jis yra turtas, kurį reikia atsakingai tvarkyti žmonių ir Dievo akivaizdoje, nesvarbu kur būtume, net pačiame gatvės šurmuly, pašventinti savo darbą, verslą, ar savo tarnybą, šeimyninį gyvenimą, visuomeninius santykius, visą veiklą, kuri atrodo tokia žemiška.

Būdamas dvidešimt šešerių, kai savo sieloje išgirdau kvietimą tarnauti Viešpačiui Opus Dei, aš Jo karštai maldavau išmokti elgtis kaip aštuoniasdešimtmetis. Su vaikišku pradedančiojo naivumu prašiau Dievą sau daugiau metų, kad išmokčiau naudingai leisti savo laiką, kad išmokčiau kiekvieną akimirksnį paaukoti Jo tarnystei. Viešpats moka duoti šiuos turtus. Galbūt tu ir aš kada nors galėsime pasakyti: Įgijau daugiau supratimo už seniūnus, nes laikausi Tavo įsakų³⁶. Jaunystė nebūtinai yra nerūpestinga, kaip ir žili plaukai nebūtinai byloja apie išmintingumą ir protą.

Visi drauge kreipkimės į Kristaus Motiną: Mūsų Motina, Tu, kuri matei augantį Jėzų, kuri Jį matei tarp žmonių, besidarbuojanti jų labui, išmokyk ir mane panaudoti savo gyvenimą Bažnyčios ir sielų tarnystei. Geroji Motina, išmokyk kas kartą, kai tik reikės, atidžiai klausyti savo širdies slaptoje, tarsi meilaus priekaišto, kad laikas priklauso ne man, o mūsų Tėvui, kuris yra danguje.

Darbštumas, stropumas

Yra dar kitos dvi žmogiškosios dorybės – darbštumas ir stropumas, susipinančios į vieną – norą, pastangas kuo geriau panaudoti gabumus, kuriuos gavome iš Dievo. Tai dorybės, nes skatina gerai užbaigti tai, kas pradėta. O darbas, kaip nuolat kartoju nuo 1928 metų, nėra nei nelaimė, nei bausmė už nuodėmę. Apie tai, dar prieš Adomui sukylant prieš Dievą, rašoma Pradžios knygoje⁹. Pagal Dievo planą žmogus turėjo dirbti be atvangos, savo triūsu prisidėdamas prie didžiojo kūrimo darbo.

Darbštuolis gerai išnaudoja laiką, kuris yra ne tik pinigai, bet ir šlovė Dievui! Jis daro tai, ką reikia daryti, sutelkia jėgas ir dėmesį į darbą ne todėl, kad taip įpratęs ar kad prastumtų laiką, bet todėl, kad viską yra ramiai pasvėręs ir apmąstęs. Todėl jis yra ir stropus¹⁰. Žodis diligente primena lotynišką jo kilmę. Jis kilęs iš veiksmažodžio diligo, reiškiančio mylėti, vertinti, kruopščiai ir atidžiai pasirinkti. Stropus ne tas, kuris skuba, o tas, kuris dirba su meile, rūpestingai, tobulai.

Mūsų Viešpats, tobulas žmogus, pasirinko amatininko darbą, kurį, kaip ir kiti, dirbo uoliai, su meile visus metus, praleistus žemėje. Žmogiškas ir dieviškas Jo darbas mums aiškiai parodė, kad kasdienė veikla nėra beprasmiška, kad tai mūsų šventėjimo pagrindas, nuolatinė proga bendrauti su Dievu, savo proto ar rankų darbu Jį šlovinti ir garbinti.