Punktų sąrašas

Žmogiškosios dorybės

Ir tokiam pasaulietiškam mentalitetui, ir kitoms mąstymo formoms, kurias galėtume pavadinti pietistinėmis, krikščionis nesuvokiamas kaip vientisas žmogus. Pasak atstovaujančių pirmiesiems, Evangelijos reikalavimai užgniaužia žmogiškąsias galimybes; pasak antrųjų, puolusi prigimtis kelia pavojų tikėjimo grynumui. Rezultatas yra toks pat: nesuvokiama Kristaus Įsikūnijimo prasmė, nežinoma, kad Žodis tapo kūnu, žmogumi, ir gyveno tarp mūsų⁶.

Mano, žmogaus, krikščionio ir kunigo, patirtis sako ką kita: nėra tokios širdies, kurioje, kad ir kaip ji būtų nugrimzdusi į nuodėmes, it žarija pelenuose nerusentų kilnumo kibirkštėlė. Kai aš belsdavausi į tas širdis Kristaus žodžiu, jos visuomet atsiliepdavo.

Šiame pasaulyje daug žmonių nebendrauja su Dievu. Galbūt jie niekada nėra girdėję dieviškojo žodžio arba jį yra pamiršę. Tačiau tai nuoširdūs, sąžiningi, mokantys užjausti ir garbingi žmonės. Drįstu tvirtinti, kad tas, kuriame glūdi tokios patrauklios savybės, gali būti dosnus Dievui, nes žmogiškosios dorybės yra dieviškųjų dorybių pagrindas.

Tiesa, vien mūsų sugebėjimų nepakanka: niekas neišsigelbsti be Kristaus malonės. Tačiau jei žmogus turi ir puoselėja dorumo, sąžiningumo pradą, Dievas palengvins jam kelią; jis galės tapti šventas, nes mokėjo gyventi kaip gėrio žmogus.

Jūs tikriausiai matėte ir priešingų pavyzdžių: tiek daug žmonių sakosi esą krikščionys, nes buvo pakrikštyti ir priima kitus sakramentus, o iš tiesų yra neištikimi, melagiai, nenuoširdūs ir pasipūtę… Jie greitai palūžta. Lyg žvaigždės, kurios akimirką sužimba danguje ir ūmai užgęsta.

Jei prisiimame Dievo vaikų atsakomybę, Jis trokšta, kad būtume labai žmogiški. Kad galvomis liestume dangų, bet kojomis tvirtai stovėtume ant žemės. Norint būti krikščionimis, negalima paliauti buvus žmonėmis ar nebeugdyti dorybių, būdingų netgi tiems, kurie nepažįsta Kristaus. Kiekvieno krikščionio kaina – atperkantis mūsų Viešpaties Kraujas, ir – pabrėžiu – Viešpats nori, kad būtume labai žmogiški, labai dieviški, stengtumės kasdien būti panašūs į Kristų, kuris yra perfectus Deus, perfectus homo.

Žmogiškosios ir dieviškosios dorybės

Kai siela stengiasi puoselėti žmogiškąsias dorybes, ji jau yra labai arti Kristaus. Krikščionis suvokia, kad dieviškosios dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė – kaip ir visos kitos dorybės, atnešančios Dievo malonę, skatina jį niekada neapleisti tų savybių, kurios yra bendros daugybei žmonių.

Žmogiškosios dorybės – pabrėžiu – yra dieviškųjų dorybių pagrindas; jos savo ruožtu skatina elgtis sąžiningai. Tačiau vien noro puoselėti šias dorybes neužtenka: reikia išmokti jas įgyvendinti. Discite benefacere²³, mokykitės daryti gera. Reikia nuolat kartoti tokius veiksmus – būti nuoširdiems, teisingiems, ramiems, kantriems, nes darbai atskleidžia meilę ir Dievą reikia mylėti ne tik žodžiais, bet ir darbu, ir tiesa²⁴.

Jei taip gyvensime, skleisime ramybę pasaulyje; mokėsime tarnavimą Viešpačiui padaryti malonų, nes Dievas myli linksmą davėją²⁹. Krikščionis visuomenėje yra toks pat, kaip ir kiti žmonės; tačiau iš jo širdies liejasi džiaugsmas, nes, malonės padedamas, jis siekia įgyvendinti Dievo Tėvo valią. Ir nesijaučia nei auka, nei neįvertintas, nei suvaržytas. Eina iškėlęs galvą, nes jis yra žmogus ir Dievo vaikas.

Mūsų tikėjimas išryškina dorybes, kurių niekas neturėtų pamiršti. Niekas nėra žmoniškesnis už krikščionį. Todėl tas, kuris seka Kristumi, gali – ne tik dėl savo asmeninių sugebėjimų, bet ir padedant Viešpaties malonei – atskleisti aplinkiniams tai, ką šie kartais nujaučia, bet nepajėgia suvokti: kad tikroji laimė, tikrasis tarnavimas artimui eina tik per mūsų Atpirkėjo, perfectus Deus, perfectus homo, Širdį.

Kreipkimės į Mariją, mūsų Motiną, tobuliausią Dievo sukurtą būtybę. Melskime, kad ji padėtų mums tapti gerais žmonėmis; kad žmogiškosios dorybės, susipynusios su malonės gyvenimu, taptų geriausia pagalba tiems, kurie kartu su mumis pasaulyje dirba visų ramybei ir laimei.

Kiekvienam – kas priklauso

Atidžiai perskaitykite Evangelijos epizodą, kad įsisąmonintumėte nuostabius pamokymus apie dorybes, kuriomis turėtų nušvisti mūsų elgesys. Po veidmainiškos liaupsių įžangos fariziejai ir Erodo šalininkai galiausiai pateikia Jėzui klausimą: pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?¹⁷Įsidėmėkite – rašo šv. Jonas Auksaburnis, – kaip jie gudrauja; juk nesako: paaiškink mums, kas yra gera, tinkama, teisinga; tik prašo: pasakyk, kaip tau atrodo. Jie apsėsti vienintelio noro – sugauti Jį kalboje ir paversti nedorėliu politinės valdžios akyse¹⁸. Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?” Jie atsakė: „Ciesoriaus“. Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“¹⁹.

Kaip matote, ši dilema ne nauja, o Mokytojo atsakymas aiškus ir nedviprasmiškas. Nėra – ir negali būti – prieštaros tarp tarnavimo Dievui ir tarnavimo žmonėms; tarp pilietinių teisių bei pareigų ir religinių pareigų; tarp pastangų kurti bei tobulinti laikinąją mūsų buveinę ir įsitikinimo, jog šis pasaulis yra tik kelias, vedantis į dangiškąją tėvynę.

Čia dar kartą atsiskleidžia gyvenimo vientisumas, kuris – niekada nesiliausiu tai kartojęs, – yra svarbiausia sąlyga siekiantiems šventumo kasdieniame darbe, šeimyninio ir visuomeninio gyvenimo aplinkybėse. Jėzus nepripažįsta dvilypumo: niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers²⁰. Jei krikščionis pasirenka tik Dievą, nuoširdžiai atsiliepdamas į Jo kvietimą, išskirtinis pasirinkimas jį skatina visą savo gyvenimą kreipti į Viešpatį ir kartu duoti savo artimui tai, kas jam teisėtai priklauso.

Kaip melstis

Kaip melstis? Nebijodamas suklysti sakau jums, kad yra daugybė maldos būdų. Tačiau norėčiau, kad mūsų malda būtų tikra Dievo vaikų malda, o ne veidmainių tuščiažodžiavimas, veidmainių, kuriems Jėzus sako: Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“, įeis į dangaus karalystę¹⁶. Tie, kurie elgiasi veidmainiškai, galbūt ir gali pakartoti maldos garsą, – rašė šv. Augustinas, – bet ne jos balsą, nes jam trūksta gyvasties¹⁷ ir troškimo vykdyti Tėvo Valią. Kai mes šaukiame „Viešpatie“, turėtume iš tiesų trokšti, jog tai, ką mūsų sieloje žadina Šventoji Dvasia, virstų tikrove.

Stenkimės, kad mūsų maldoje nebūtų nė šešėlio apgaulės. Pirmoji šio Viešpaties griežtai smerkiamo blogio šalinimo sąlyga yra pastangos aiškiai, tvirtai ir nuolat bjaurėtis nuodėme. Visomis išgalėmis, stipriai, nuoširdžiai, protu ir širdimi baisėkimės sunkia nuodėme. Pasidygėjimas, nepakanta lengvoms, bet sąmoningai padarytoms nuodėmėms taip pat turėtų būti giliai mumyse įsišaknijęs; šios silpnybės neatstumia nuo mūsų dieviškos malonės, tačiau silpnina kanalus, per kuriuos ši malonė mus pasiekia.