Punktų sąrašas

Possumus²⁰ – Galime! Ir šią kovą galime laimėti Viešpačiui padedant. Būkite tikri, – nėra sunku savo darbą paversti pokalbiu – malda. Vos tik paaukoji savo darbą ir pradedi veikti, Dievas jau klauso ir drąsina. Pasinėrus į kasdienį darbą, siela taps kontempliatyvi. Tikime, kad Viešpats mus mato, skatina įveikti save ir siekti vis naujos pergalės: mažyčio pasiaukojimo, šypsenos įkyriam žmogui, pastangų pirmiausia kibti į nelabai malonų, bet skubesnį darbą, dirbti tvarkingai, parodyti atkaklumo, kai reikia atlikti pareigą, nors taip magėtų jos atsikratyti, neatidėti rytdienai to, ką reikia padaryti šiandien. Ir viską, kad nudžiugintume Dievą, mūsų Tėvą. O galbūt ant savo stalo ar mažiau į akis krintančioje vietoje pastatai kryželį, kuris yra tarsi tavo kontempliatyvios dvasios žadintojas, sielos ir proto vadovas, mokantis tave tarnauti.

Jei nuspręsi nesitraukdamas iš pasaulio, dirbdamas įprastinius darbus, eiti šiuo kontempliacijos keliu, netrukus pasijusi Mokytojo draugu, vykdančiu dieviškąją užduotį – atverti dieviškus žemės kelius visai žmonijai. Savo darbu tu padėsi Kristaus karalystei plėstis visuose žemynuose. Tavo darbo valandos viena po kitos bus paaukotos už tolimas, tikėjimui gimstančias tautas, Rytų tautas, kurioms trukdoma laisvai išpažinti savo tikėjimą, ir už senos krikščioniškosios tradicijos šalis, kuriose Evangelijos šviesa, regis, aptemo ir sielos skendi tamsybėje…

Taigi kokią vertę įgyja ta darbo valanda ir tavo pastangos padirbėti dar kelias akimirkas, kelias minutes, kad viską užbaigtum. Šitaip paprastai kontempliaciją tu paverti apaštalavimu, paklusdamas aukščiausiems savo širdies polėkiams, širdies, kuri plaka vienu ritmu su švelniausia ir gailestingiausia mūsų Viešpaties Jėzaus širdimi.

Štai mes consummati in unum¹, suvienyti to paties prašymo, tų pačių intencijų, pasirengę pradėti šią pokalbio su Viešpačiu valandėlę, vėl degame troškimu būti gerais įrankiais Jo rankose. Kaip man gera išpažinti savo tikėjimą Viešpačiu, esančiu Eucharistijoje. Būdami prieš Dievą Švenčiausiajame Sakramente, kurstykite širdyse karštą norą, kad jūsų maldos taptų stipriu impulsu, kuris nuskrietų per visą žemę ligi tolimiausių mūsų planetos kampelių, – kur tik esama žmonių, dosniai tarnaujančių Dievui ir sieloms. Nes nuostabus šventųjų bendravimas mus susieja – esame bendradarbiai, kaip sako šv. Jonas², ir mūsų pareiga – skleisti Viešpaties tiesą bei ramybę.

Mums verta pagalvoti, kaip turėtume sekti Mokytojo pavyzdžiu; jei iš tiesų trokštame plėsti Kristaus karalystę, verta stabtelėti, susimąstyti ir iš Viešpaties gyvenimo pasimokyti kai kurių dorybių, kad jomis spinduliuotų mūsų elgesys.

Toliau skaitome Evangelijos epizodą: jie – fariziejai – nusiuntė pas Jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau,…“⁴ Žiūrėkite kaip veidmainiškai jie vadina Jį Mokytoju; dedasi susižavėję ir draugiški; kreipiasi į Jį kaip į gerbiamą asmenį, iš kurio laukiama pamokymų. Magister, scimus quia verax es⁵, mes žinome, jog esi tiesakalbis... Kokia niekšiška klasta! Ar esate susidūrę su didesne dviveidyste? Taigi, ženkite per šį pasaulį apdairiai. Nebūkite klastingi ir įtarūs. Tačiau prisimindami Gerojo Ganytojo atvaizdą katakombose, turite jausti ant savo pečių tos avelės svorį, ji, toji avelė, nėra vieniša siela, tai – visa Bažnyčia, visa žmonija.

Kilniai prisiimdami šią atsakomybę, jūs narsiai ir išmintingai ginsite bei skelbsite Dievo teises. Nuosekliu elgesiu pelnysite daugelio žmonių pagarbą, – jus vadins mokytojais, nors jūs to ir nesiekiate, įsiminkite – žemiškoji šlovė nėra mūsų tikslas. Tačiau nenustebkite, jei tarp jus supančių žmonių atsiras ir tokių, kurie tesieks jums įsiteikti. Gerai įsidėkite į širdį, ką daugel sykių girdėjote mane kartojant: nei šmeižtas, nei paskalos, nei baimės, nei žmonių apkalbos, nei tuo labiau veidmainiškos liaupsės niekada neturi trukdyti mums atlikti savo pareigą.

Iki širdies gelmių mus jaudina šv. Pauliaus žodžiai: Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas¹. Šiandien dar kartą aš keliu šį tikslą sau, ir primenu jums bei visai žmonijai: tai Dievo valia, kad būtume šventi.

Asmeninis šventumas yra būtinas, kad sieloms teiktume tikrąją ramybę, kad pakeistume žemę, ieškotume mūsų Viešpaties Dievo pasaulyje ir pasaulio dalykuose. Kai kalbuosi su daugelio šalių ir skirtingų socialinių sluoksnių žmonėmis, dažnai esu klausiamas: „Ką galite patarti sutuoktiniams? Laukų darbininkams? Našlėms? Jaunimui?“

Kaskart atsakau, jog turiu tik vieną „receptą“. Ir dažniausiai pabrėžiu, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus skelbė gerąją naujieną visiems be išimties. Taigi vienintelis patarimas toks pat visiems: Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą². Jis kiekvieną šaukia į šventumą ir kiekvieno prašo meilės: jaunų ir senų, viengungių ir susituokusiųjų, sveikų ir ligonių, išsilavinusių ir neraštingų, nesvarbu, kur jie dirba ar gyvena. Tėra vienintelis būdas vis labiau pažinti ir pasitikėti Dievu: bendrauti su Juo malda, kalbėtis, rodyti Jam nuoširdžią savo meilę.