Punktų sąrašas

Kai sieloje įsikeroja puikybė, nereikia stebėtis, kad jai iš paskos atseka visos ydos: šykštumas, nesaikingumas, pavydas, neteisingumas. Išpuikėlis bergždžiai bando užimti Dievo – To, kuris visoms būtybėms gailestingas, – sostą, geisdamas ten įsitaisyti, ir elgiasi įžūliai.

Turime prašyti Viešpatį, kad neleistų mūsų taip gundyti. Puikybė yra pati blogiausia ir juokingiausia nuodėmė. Kai mus apninka įvairiausi jos sukelti vaizdiniai, griebiamės veidmainysčių, mūsų širdis prisipildo tuštybės, imame elgtis kaip toji išdidėlė pasakėčios varlė, kuri tol pūtėsi prieš jautį, kol sprogo. Puikybė atgrasi net ir žmogiškuoju požiūriu: tas, kuris save iškelia aukščiau už visus ir už viską, nuolat žavisi pats savimi ir niekina kitus, kurie tik juokiasi iš tuščio jo pasipūtimo.

Kai girdime kalbant apie puikybę, galbūt įsivaizduojame despotišką, valdingą elgesį: audringais šauksmais sveikinamas nugalėtojas, kuris žengia kaip koks romėnų imperatorius, palenkdamas galvą po aukštomis arkomis, lyg bijodamas, kad jo šlovinga kakta nekliudytų balto marmuro.

Būkime realistai. Tokia puikybė yra nežabotos vaizduotės vaisius. Formos, su kuriomis turime kovoti, kur kas subtilesnės, bet dažniau pasitaikančios: tai puikybė, iškelianti savo, o ne artimo nuopelnus, tai pokalbių, minčių ir gestų tuštybė, tai ir kone liguistas jautrumas, kai žmogus jaučiasi įžeistas žodžių ir elgesio, kuriuose nesama jokio užgaulumo.

Visa tai gali būti, – ir iš tikrųjų yra – įprasta pagunda. Žmogus pats save laiko saule ir visko, kas jį supa, centru. Viskas privalo suktis apie jį. Ir neretai, liguisto troškimo skatinamas, jis netgi suvaidina skausmą, liūdesį ir ligą tik todėl, kad kiti juo rūpintųsi, jį lepintų.

Daugelį konfliktų dažno žmogaus vidiniame gyvenime sukuria vaizduotė: jie kažką pasakė, ką pagalvos, ar jie mane deramai vertina… Ir ši vargšė siela, pilna apgailėtinos tuštybės, kenčia dėl nepagrįstų įtarinėjimų. Tas nelemtas nuolatinis jos maudulys užkrečiamas, nes ji neįstengia būti nuolanki, nes ji neišmoko pamiršti savęs, dosniai, visa esybe tarnauti kitam iš meilės Dievui.

Nežinau, ar vaikystėje esate girdėję pasakėčią apie kaimietį, kuris gavo dovanų auksinį fazaną. Džiaugsmui ir nuostabai dėl tokios dovanos praėjus, naujasis šeimininkas ėmė ieškoti vietos, kur galėtų uždaryti fazaną. Ilgai svarstęs, galiausiai įkurdino vištidėje. Vištas pribloškė naujoko grožis, jos sukiojosi aplinkui pakerėtos, lyg būtų išvydusios pusdievį. Taip šurmuliuojant atėjo metas lesti. Vos šeimininkui švystelėjus pora saujų sėlenų, išbadėjęs fazanas puolė kimšti savo gurklį. Matydamos tokį atkarų reginį – šis nepaprastas gražuolis lesė taip pat godžiai, kaip ir paprasčiausias gyvūnas, – nusivylusios paukštyno gyventojos užpuolė tariamą dievaitį ir taip ėmė kapoti snapais, kad vos neišpešiojo jam visų plunksnų. Toks liūdnas ir egoisto žlugimas – tuo pražūtingesnis, kuo labiau jis pasikliaus savo jėgomis arba perdėtai pasitikės savo gebėjimais.

Šią išvadą pritaikykite savo kasdieniam gyvenimui, žinodami, jog esate apdovanoti antgamtiniais ir žmogiškaisiais gabumais, kuriuos turite sąžiningai panaudoti. Vykite šalin apgaulingą mintį, kad jums kas nors priklauso, tarytum būtų vien jūsų pastangų vaisius. Atminkite, kad yra kitas veiksnys – Dievas, nuo kurio niekas negali atsiriboti.

Tai suprasdami patikėkite, kad jei iš tiesų trokštame tobulai sekti Viešpačiu ir tikrai tarnauti Dievui bei visai žmonijai – mums nevalia prisirišti prie savęs, prie savo proto galių, sveikatos, garbės, kilnių siekių, pergalių, sėkmių.

Kalbu ir apie kilnius mūsų troškimus, nes tavo apsisprendimas turi aprėpti ir juos, norą garbinti ir šlovinti Dievą, palenkiant savo valią aiškiai griežtai taisyklei: Viešpatie, aš noriu šito ar ano, tik jei Tau patinka, nes jeigu nepatinka, – kam man to reikia? Taip suduodame mirtiną smūgį egoizmui ir tuštybei, kurie glūdi kiekvieno sąžinėje; taip pat laimime tikrą sielos ramybę, neprisirišimą ir vis labiau priartėjame prie Dievo.

Kad galėtume susitapatinti su Jėzumi Kristumi, mūsų širdis turi visiškai atsikratyti prisirišimo. Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir tesekamanimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!⁹ O šv. Grigalius sako: Nepakaktų vien būti neprisirišusiems prie daiktų, jei neišsižadėtume savęs pačių. Tačiau… kur eiti išsižadėjus savęs? Kas yra tasai, kuris išsižada, bet nusmunka pats?

Žinokite, kad vienokie esame puolę dėl nuodėmės, o kitokius mus sukūrė Dievas. Jo duotoji mumsprigimtis taip skiriasi nuo tos, kurią dėl savo paklydimo turime. Reikia išsižadėti to, kuo tapome dėl savo nuodėmių, ir būkime tokie ištikimi, kokie Dievo malone buvome sukurti. Taigi ir išpuikėlis jau yra išsižadėjęs savęs, jei atsivertęs į Kristų tapo nuolankus; jei koks gašlūnas pradeda gyventi skaisčiai, vadinasi, jis taip pat išsižadėjo savęs tokio, koks buvo anksčiau; jei šykštuolis paliauja geisti turtų ir dosniai dalija tai, kas jam priklauso, užuot užvaldęs kito turtą, jis tikrai yra išsižadėjęs savęs¹⁰.