Punktų sąrašas

Tęsdamas šį pokalbį Viešpaties akivaizdoje, pasiremsiu citata, naudota prieš keletą metų, bet ji tebėra aktuali. Tai viena iš šv. Teresės Avilietės minčių: Kiekvienas įvykis, netarnaujantis Dievo garbei, yra niekas, ir net mažiau negu niekas¹⁷. Ar suprantate, kodėl siela paliauja mėgautis taika ir ramybe, kai nutolsta nuo tikslo, kai užmiršta, kad Dievas ją sukūrė šventumui? Stenkitės niekada neprarasti šio antgamtinio požiūrio net laisvalaikio ar poilsio valandomis, kiekvienam taip pat reikalingomis, kaip ir darbas.

Galite pasiekti profesinės veiklos aukštumas, galite pelnyti didžiausią sėkmę, bet jei pamiršite šį antgamtinį požiūrį, kuriuo turi būti pagrįsta visa jūsų žmogiškoji veikla, būsite pasukę apgailėtinai klaidingu keliu.

Mes turime stengtis viską vertinti Dievo matu, niekada neprarasti antgamtinio požiūrio ir atminti, jog Jėzus pasinaudoja net mūsų menkumu, kad parodytų savo šlovę. Todėl, pajutę į sąžinę įšliaužiant savimeilės gyvatę, nuovargį, neviltį, aistrų naštą, nepasiduokite ir klausykite Mokytojo, neišsigąskite liūdnos realybės, kuri glūdi kiekviename iš mūsų; nes, kol gyvensime, mūsų silpnybės visada mus persekios.

Tai yra krikščionio kelias. Todėl reikia be paliovos, nuolankiai ir karštai maldauti: Viešpatie, nepasitikėk manimi! Tai aš pasitikiu Tavimi. Ir kai siela pajus mus lydintį Kristaus žvilgsnį, pilną meilės, gailestingumo, švelnumo, suprasime tikrąją apaštalo Pauliaus žodžių prasmę: virtus in infirmitate perficitur⁹ – mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume. Tikėdami Viešpatį, kad ir būdami menki, arba kaip tik dėl to, būsime ištikimi Dievui, mūsų Tėvui. Dievo galia sušvytės, ji palaikys mus, slegiamus silpnybių.

Stenkimės ugdyti savo nuolankumą, nes tiktai nuolankus tikėjimas leidžia žvelgti antgamtiniu požiūriu. Kito kelio nėra. Tėra du būdai gyventi žemėje: gyventi antgamtinį gyvenimą arba gyvulišką gyvenimą. Tu ir aš galime gyventi tik Dievo gyvenimą, antgamtinį gyvenimą. Kokia gi žmoguinauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!²³ Kokia nauda žmogui iš visko, kas yra žemėje, ko verti visi jo siekimai, proto ir valios pastangos? Kam visa tai, jei viskas baigiasi, jei visi šio pasaulio turtai yra tik teatro dekoracijos; jei paskui yra amžinybė – amžinai, amžinai, amžinai?

Šis prieveiksmis „amžinai“ išaukštino Teresę Avilietę. Vieną dieną ji, visai dar vaikas, su broliu Rodrigu, iškeliavo pro Adajos²⁴ vartus už miesto sienų, į maurų kraštą, kad ten būtų nukirsdinti dėl Kristaus; ji šnibždėjo į ausį savo pailsusiam broliui: amžinai, amžinai, amžinai²⁵.

Žmonės meluoja, kai sako „amžinai“, kalbėdami apie laikinus šio pasaulio reikalus. Vienintelis tikras, absoliučiai tikras yra tik „amžinai“, ištartas Dievui. Ir tu turi taip gyventi – pilnas tikėjimo, leidžiančio tau pajusti medaus, dangiškos saldybės skonį, kai galvosi apie amžinybę, kuri iš tikrųjų yra „amžinai“.

Pamatę nudžiūvusį figmedį, mokiniai nustebo ir sakė: Kaip galėjo tas figmedis taip ūmai nudžiūti?³⁵ Šie pirmieji dvylika, nors matę šitiek Kristaus stebuklų, ir vėl nustemba; jiems trūksta karšto tikėjimo. Todėl Viešpats patvirtina: Iš tiesų sakau jums: jeigu turėtumėte tikėjimo ir nesvyruotumėte, ne tik galėtumėte taip padaryti su figmedžiu, bet pasakytumėte šitam kalnui: „Pasikelk ir meskis į jūrą!“, ir taip atsitiktų³⁶. Jėzus Kristus kelia sąlygą – kad gyventume tikėjimu, nes tik tada galėsime pajudinti kalnus. O juk yra tiek dalykų, kuriuos reikėtų pajudinti pasaulyje, bet pirmiausia – mūsų širdyje. Tiek kliūčių malonei! Taigi tebūna jūsų tikėjimas paremtas darbais. Tikėjimas, neatsiejamas nuo pasiaukojimo, tikėjimas, kupinas nuolankumo. Tikėjimas paverčia mus visagalėmis būtybėmis: Visa, ko tikėdami melsite, – gausite³⁷.

Tikintis žmogus žino, ko verti žemiškieji reikalai, žino, kad mūsų gyvenimas čia, žemėje, yra, kaip sakė Teresė Avilietė, bloga naktis blogoje užeigoje³⁸. Jis stiprina savo įsitikinimą, kad mūsų buvimas žemėje yra darbo ir kovos metas, apsivalymo laikas, skirtas grąžinti skolą dieviškajam teisingumui už savo nuodėmes. Jis taip pat žino, kad žemiškieji turtai yra priemonės, ir todėl naudoja juos dosniai, drąsiai.

Nemanykime, kad einant šiuo kontempliacijos keliu aistros nurims visam laikui. Klystume manydami, kad, trokšdami ieškoti Kristaus, Jį susitikę, su Juo bendraudami, jausdami Jo meilės švelnumą, tampame negalintys nusidėti. Nors jūs turite patirties, vis dėlto leiskite priminti: Dievo ir žmogaus priešas Šėtonas neprisipažįsta esąs nugalėtas, nenuleidžia rankų. Jis puola mus net tada, kai mūsų siela liepsnoja meile Dievui. Šėtonas žino, kad tokiu metu ne taip lengvai suklumpame, bet vis tiek viliasi: jei pavyks mus sukurstyti, kad įžeistume savo Viešpatį, tegu ir menkniekiu, tuomet galės mus pulti stipria nevilties pagunda.

Jei norite pasisemti patirties iš vargšo kunigo, trokštančio kalbėti tik apie Dievą, patariu jums: kai kūnas pabandys atgauti prarastas teises arba kai sukils puikybė, – o tai dar blogiau, – kuo greičiau slėpkitės dieviškosiose žaizdose, kurias Kristaus Kūne atvėrė vinys, prikalusios Jį prie Kryžiaus, ir ietis, persmeigusi Jam krūtinę. Prigluskite prie Viešpaties žaizdų, išliekite joms visą savo meilę, žmogišką... ir dievišką. Tai ir yra troškimas susivienyti su Kristumi, jaustis Jo broliu, to paties kraujo, tos pačios Motinos vaiku, – Motinos, kuri atvedė mus pas Jėzų.