Punktų sąrašas

Jėzus sustojo ir tarė: Pašaukite jį. Ir kai kurie, palankesni jam, sakė: Drąsos! Kelkis, Jis tave šaukia¹⁴. Tai krikščioniškasis pašaukimas! Bet Dievas kviečia ne vienintelį kartą. Dievas mūsų ieško kiekvieną akimirką. Kelkis, – sako Jis mums, – atsižadėk savo tingumo, dykinėjimo, patogumų, savanaudiškumo, tariamų rūpesčių, smulkmeniškumo. Atsiplėšk nuo žemės, kur matau tave parblokštą, priplotą, beformį. Įgyk aukštį, svorį ir tūrį, įgyk antgamtinį požiūrį.

Tas žmogus, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus¹⁵. Jis nusimeta apsiaustą! Nežinau, ar tu esi buvęs kare. Prieš daugelį metų man teko eiti per kovos lauką, kur ką tik baigėsi mūšis. Milinės, gertuvės, kuprinės, pilnos šeimyninių relikvijų – brangių žmonių laiškai, nuotraukos – mėtėsi ant žemės. Ir tai priklausė ne nugalėtiesiems, bet nugalėtojams! Visi šie daiktai buvo nereikalingi. Jie trukdė greičiau bėgti ir peršokti per priešo užkardą. Kaip Bartimiejui, kad bėgtų paskui Kristų.

Neužmiršk: siekiant priartėti prie Kristaus, būtinai reikia aukos. Reikia nusikratyti visko, kas trukdo: apsiausto, kuprinės, gertuvės. Šitaip turi elgtis kovoje dėl Dievo šlovės, šioje taikos ir meilės kupinoje kovoje, kuria stengiamės išplėsti Kristaus karalystę. Kad tarnautum Bažnyčiai, popiežiui ir sieloms, turi būti pasirengęs atsižadėti visko, be ko galima apsieiti: apsiausto, kuris būtų gaubęs tave šaltomis naktimis, brangių šeimos atminimų, gaivinančio vandens. Tikėjimo pamoka – meilės pamoka. Štai taip reikia mylėti Kristų.

Iki širdies gelmių mus jaudina šv. Pauliaus žodžiai: Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas¹. Šiandien dar kartą aš keliu šį tikslą sau, ir primenu jums bei visai žmonijai: tai Dievo valia, kad būtume šventi.

Asmeninis šventumas yra būtinas, kad sieloms teiktume tikrąją ramybę, kad pakeistume žemę, ieškotume mūsų Viešpaties Dievo pasaulyje ir pasaulio dalykuose. Kai kalbuosi su daugelio šalių ir skirtingų socialinių sluoksnių žmonėmis, dažnai esu klausiamas: „Ką galite patarti sutuoktiniams? Laukų darbininkams? Našlėms? Jaunimui?“

Kaskart atsakau, jog turiu tik vieną „receptą“. Ir dažniausiai pabrėžiu, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus skelbė gerąją naujieną visiems be išimties. Taigi vienintelis patarimas toks pat visiems: Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą². Jis kiekvieną šaukia į šventumą ir kiekvieno prašo meilės: jaunų ir senų, viengungių ir susituokusiųjų, sveikų ir ligonių, išsilavinusių ir neraštingų, nesvarbu, kur jie dirba ar gyvena. Tėra vienintelis būdas vis labiau pažinti ir pasitikėti Dievu: bendrauti su Juo malda, kalbėtis, rodyti Jam nuoširdžią savo meilę.

Kasdienis gyvenimas

Dar kartą pabrėžiu, – krikščioniškasis gyvenimo būdas, apie kurį kalbu, nėra kuo nors ypatingas. Tegul kiekvienas iš mūsų pamąsto, ką Dievas jam padarė, ir kaip jis į tai atsiliepė. Jei drąsiai ir rimtai apsvarstysime savo elgesį, suprasime, ko mums dar trūksta. Vakar mane labai sujaudino pasakojimas apie vieną japonų katechumeną, kuris mokė katekizmo dar nepažįstančius Kristaus. Ir man buvo gėda. Mums reikia daugiau tikėjimo, daug daugiau tikėjimo! Ne tik tikėjimo, bet ir kontempliacijos.

Susikaupę įsiklausykite į dieviškąjį pamokymą, kuris pripildo sielą ir nerimo, ir tarsi medus saldumo: redemi te, et vocavi te nomine tuo: meus es tu⁴⁰. Aš atpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano. Nesisavinkime iš Dievo to, kas Jam priklauso. Iš Dievo, kuris mus taip mylėjo, kad netgi numirė dėl mūsų, kuris prieš pasaulio sukūrimą iš visos amžinybės pasirinko mus, kad būtume šventi Jo akivaizdoje⁴¹, Dievo, kuris mums nuolat teikia progų apsivalyti ir Jam save atiduoti.

O jeigu dar kirba kokia abejonė, iš Jo lūpų išgirstame kitą argumentą: Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų⁴², kontempliatyvių sielų darbo vaisiai.

Taigi mums reikia tikėjimo, antgamtinio tikėjimo. Kai tikėjimas susilpnėja, žmogui ima rodytis, kad Dievas toli, kad per mažai rūpinasi savo vaikais. Ir religija jam tarsi kažkoks priedas, tarsi šiaudas, kurio stveriesi, kai nėra kitokios išeities, kai nesuprasdamas dėl ko laukia didingų apsireiškimų, stebuklingų įvykių. O kai žmogaus siela gyvena tikėjimu, žmogus suvokia, kad krikščionio kelias netolina jo nuo kasdienio, įprasto gyvenimo. Ir kad didelis šventumas, kurio Dievas mūsų prašo siekti, slypi mažuose kasdieniuose dalykuose, čia ir dabar.