Punktų sąrašas

Atlikdamas iš Tėvo gautą misiją mūsų Viešpats, galima sakyti, gyveno šia diena, – taip, kaip yra pataręs viename iš pačių vaizdingiausių pamokslų, tartų dieviškomis lūpomis: per daug nesirūpinkite gyvybe, ką valgysite, nė savo kūnu, ką vilkėsite. Gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį. Pasižiūrėkite į varnus. Jie nesėja ir nepjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, bet Dievas juos maitina. Jūs nepalyginti vertesni už paukščius!.. Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos neverpia ir neaudžia. Bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, šiandien žydinčią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai!¹⁴

Jei gyventume labiau pasitikėdami Dievo Apvaizda, pilni tikro, tvirto tikėjimo šia kasdiene globa, kurios niekada mums nestinga, nuo kokios gausybės rūpesčių ir nerimo mes išsivaduotume. Dingtų šitiek problemų, į kurias nugrimzdę, pasak Jėzaus žodžių, šio pasaulio pagonys¹⁵, žmonės, stokojantys antgamtinio požiūrio. Kiekviena proga kaip draugas, kunigas ir tėvas norėčiau jums nuoširdžiai priminti, kad dėl Dievo gailestingumo esame Visagalio mūsų Tėvo vaikai, Tėvo kuris yra danguje ir kartu mūsų širdies slaptoje; norėčiau ugnimi į jūsų dvasią įrėžti, kad visai pagrįstai galime keliauti šia žeme kupini optimizmo, savo siela neprisirišę prie dalykų, kurie atrodo būtini ir kuriais Jūsų Tėvas pasirūpins, – Jis žino, kad viso to jums reikia!¹⁶ Tikėkite manimi: tik šitaip elgdamiesi būsime tarsi Kūrinijos valdovai¹⁷ ir išvengsime liūdnos vergijos, į kurią tokia daugybė įpuola todėl, kad pamiršta esą Dievo vaikai ir rūpinasi tik tuo, kas bus ryt poryt ir ko galbūt nė neišvys.

Leiskite man dar kartą pasidalyti su jumis asmenine patirtimi. Ašatveriu jums savo sielą Dievo akivaizdoje, puikiai žinodamas, kad nesu joks pavyzdys, kad esu tik varganas, niekam tikęs įrankis, kurį Viešpats panaudojo, norėdamas kuo akivaizdžiau paliudyti, jog tobulai rašo ir su stalo koja. Štai kodėl, kai kalbu jums apie save, nė nemanau, jog tai, ką darau, yra koks nors mano nuopelnas. Dar mažiau noriu jums primesti kelius, kuriais Viešpats mane vedė, nes galbūt Mokytojas iš jūsų visai neprašo to, kas padėjo man be kliūčių dirbti šį Dievo Darbą, kuriam paaukojau visą gyvenimą.

Patikėkite – lytėjau tai savo rankomis, regėjau tai savo akimis: jei pasikliaujate Dievo Apvaizda, jei atidavėte save į Jo visagales rankas, jūs visada rasite būdų tarnauti Dievui, šv. Bažnyčiai, sieloms, neapleisdami nė vienos iš savo pareigų; be to, jus užplūs džiaugsmas ir ramybė, kurios mundus dare non potest¹⁸, kurių negali duoti jokie žemės turtai.

Nuo Opus Dei įkūrimo 1928 m. aš ne tik negalėjau remtis jokiais žmogiškaisiais ištekliais, bet ir pats niekada neturėjau nė grašio; niekada nesu tiesiogiai dalyvavęs sprendžiant finansines problemas, kurių visada iškyla pradėjus kokią nors veiklą, susijusią su Dievo kūriniais – ne su angelais, o žmonėmis, kuriems reikia materialių priemonių, kad galėtų sėkmingai darbuotis.

Opus Dei apaštališkajai veiklai reikėjo daugybės žmonių dosnaus bendradarbiavimo, ir aš manau, kad jo reikės visada, iki laikų pabaigos, viena vertus, dėl to, jog ši veikla visai nepelninga, antra, nors ir bendradarbių būrys didėja ir mano vaikai triūsia, jei esama Dievo meilės, apaštalavimas plečiasi ir poreikiai didėja. Ne kartą prajuokindavau savo vaikus, nes, primygtinai ragindamas, kad ištikimai atsilieptų į Dievo malonę, juos drąsinau nebijoti ir akiplėšiškai prašyti Viešpatį dar daugiau malonių bei grynųjų pinigų, kurių mums skubiai reikėjo.

Pirmaisiais metais mums trūko net pačių būtiniausių dalykų. Dievo kibirkšties įkvėpti, ateidavo pas mane darbininkai, amatininkai, studentai, nebijantys sunkumų ir mūsų patiriamo vargo, nes mes, Opus Dei, su dangaus pagalba visada stengėmės dirbti taip, kad auka ir malda būtų gausios ir slaptos. Kai dabar atsigręžiame į šį laiką, iš mūsų širdžių trykšta padėka: kokio pasitikėjimo būta mūsų sielose! Mes žinojome, kad ieškant Dievo karalystės ir teisingumo visa kita mums bus pridėta¹⁹. Ir patikėkite, mes neatsisakėme nė vienos apaštalavimo iniciatyvos materialinių išteklių stokos: savo nuolatine Apvaizda Dievas, mūsų Tėvas, vienaip ar kitaip mus aprūpindavo tuo, ko mums tada labiausiai reikėjo, idant mes pamatytume, jog Jis visada yra gerasis atlygintojas.

Žinoma,bailių ir lengvabūdžių apstu, bet mūsų žemėje yra ir daug teisingų žmonių, kurie vadovaujasi kilniu idealu, – net jeigu tai yra tik filantropija be antgamtinės sampratos. Jie ištveria visokius nepriteklius ir dosniai tarnauja kitiems, norėdami palengvinti jų kančią ir sunkumus. Gerbiu ir netgi gėriuosi atkaklumu tų, kurie pluša dėl kilnaus idealo. Tačiau laikau savo pareiga priminti, kad viskas, ko imamės čia žemėje, jei tai tik mūsų sumanymas, yra paženklinta laikinumo. Apmąstykite Šventojo Rašto žodžius: apsvarsčiau visa, ką mano rankos buvo padariusios, ir sunkų triūsą, kurį buvau įdėjęs. Tikėk manimi, visa buvo tik rūkas ir vėjų vaikymas! Nebuvo nieko naudinga po saule!⁵

Šis laikinumas anaiptol neužgniaužia vilties. Kaip tik priešingai, kai pripažįstame žemiškųjų užmojų menkumą ir ribotumą, mūsų triūsas atsiveria tikrajai vilčiai, – išaukštinančiai kiekvieną žmogaus darbą ir paverčiančiai jį susitikimo su Dievu vieta. Mūsų triūsą nutvieskia amžinybės šviesa, išsklaidanti nusivylimo tamsumas. Tačiau jeigu savo trumpalaikius sumanymus mes paverčiame absoliučiais tikslais, nukreipiame akis nuo amžinybės ir tikrojo tikslo, kuriam esame sukurti, – mylėti ir garbinti Viešpatį, o paskui regėti Jį danguje, tada gražiausi ketinimai tampa išdavystėmis, netgi žmonių paniekinimo būdais. Atsiminkite šv. Augustino nuoširdžius, gerai žinomus žodžius (jis buvo patyręs tiek daug kartėlio, kai dar nepažino Dievo ir ieškojo laimės ne Jame): Tu mus kreipi į save, ir mūsų širdis patirs poilsį tik tuomet, kai ras ramybę į Tavyje!⁶ Turbūt nėra nieko tragiškesnio žmogaus gyvenime, kai viltis klastojama ir iškraipoma, kai ji sudedama ne į Meilę, be paliovos gaivinančią, o į ką nors kita.

Jausmo ir žinojimo, kad esu Dievo sūnus, tikrumas pripildo mane – norėčiau, jog ir jūs tai patirtumėte – tikros vilties, tos dieviškosios dorybės, kuri, perduota kūrinijai, prisitaiko prie mūsų prigimties ir kartu tampa labai žmogiška dorybe. Esu laimingas, nes tikiu, kad pasieksime dangų, jei būsime visados ištikimi; džiaugiuosi palaima, kuri mums teks quoniam bonus⁷, nes mano Dievas yra geras ir Jo gailestingumas begalinis. Šis tikrumas padeda man suprasti, kad tik tai, kas Dievo paženklinta, turi neišdildomą amžinybės antspaudą ir nenykstamą vertę. Tad štai kodėl viltis neatitolina manęs nuo šios žemės dalykų – priešingai, ji netgi priartina mane prie tos pačios tikrovės naujaip, krikščioniškai, kai visur siekiama atrasti ryšį tarp mūsų puolusios prigimties ir Dievo, mūsų Kūrėjo ir Atpirkėjo.

Kuo viltis?

Turbūt ne vienas savęs klausia: kuo mes, krikščionys, turime viltis? Juk pasaulis siūlo daug gėrybių, priimtinų mūsų širdžiai, kuri trokšta laimės ir karštai siekia meilės. Be to, mes norime plačiai skleisti džiaugsmą ir ramybę: pasiekę asmeninės gerovės, stengiamės, kad ir visi, mus supantys, būtų laimingi.

Deja, kai kurie žmonės, vadovaudamiesi garbingu, bet paviršutinišku požiūriu, tiktai laikinais ir nepastoviais tikslais, pamiršta, jog krikščionis turi siekti aukštesnių – amžinųjų – viršūnių. Mūsų tikslas – pati Dievo Meilė. Mes trokštame gėrėtis Ja su nesenkančiu džiaugsmu. Daugybe būdų patyrėme, kad šios žemės dalykai mums visiems pasibaigs sulig šiuo pasauliu, o kiekvienam žmogui netgi anksčiau – mirštant (nei garbės, nei turtų nenusinešime į kapus). Todėl su vilties duotais sparnais, skraidinančiais mūsų širdis į Viešpatį, išmokome melstis: in Te Domine speravi, non confundar in aeternum⁸. Sudėjau viltį į Tave, Viešpatie, kad tavo ranka mane vestų dabar ir visados, ir per amžių amžius.

Viešpats mus sukūrė ne tam, kad čia statytume „išliekantį miestą“⁹, nes šis pasaulis yra kelias į kitą pasaulį – buveinę be liūdesio¹⁰. Tačiau mums, Dievo vaikams, nevalia pamiršti žemiškuosius reikalus, nes Dievas nori, kad mes juos pašventintume, persmelktume savo palaimintu tikėjimu – jis vienintelis teikia tikrą ramybę ir džiaugsmą sieloms visur ir visada. Nuo 1928-ųjų nuolat kartodavau, kad labai svarbu krikščioninti visuomenę, ugdyti antgamtinį požiūrį visuose mūsų žmonijos sluoksniuose, kad kiekvienas iš mūsų stengtųsi pakylėti į malonės lygmenį savo kasdienes pareigas, darbą, veiklą ar profesiją. Taip visa žmonių veikla būtų nušviesta naujos vilties, pranokstančios laiką ir šio pasaulio laikinumą.

Krikštas mus padarė Kristaus žodžio, raminančio, uždegančio ir gydančio sužeistas sąžines, nešėjais. Kad Viešpats veiktų mumyse ir per mus, turime pasakyti Jam, jog esame pasirengę kovoti kiekvieną dieną, net ir žinodami esą silpni ir nenaudingi, net ir jausdami didžiulę savo menkumo ir bejėgiškumo naštą. Turime Jam kartoti, kad pasitikime Juo, Jo pagalba, o prireikus būti kaip Abraomas, kuris, nematydamas jokios vilties,… patikėjo viltimi…¹¹ Šitaip mes dirbsime su vis neblėstančiu polėkiu ir išmokysime kitus gyventi ramiai, nepasiduoti neapykantai, įtarumui, nežinojimui, nesupratimui, pesimizmui, nes Dievas viską gali.

Vilties dorybė – tai įsitikinimas, kad Dievas mums vadovauja savo Visagale Apvaizda, kuri teikia mums reikalingą pagalbą. Ji padeda mums suvokti nesenkantį Viešpaties gerumą žmonėms, tau ir man. Viešpats visada pasirengęs mus išklausyti, nes niekada nepavargsta klausytis. Jis domisi tavo džiaugsmais, sėkmėmis, meile, taip pat ir tavo rūpesčiais, sielvartais ir pralaimėjimais. Todėl kreipkis į Jį ne tik tada, kai patirsi, koks esi silpnas. Šaukis dangaus Tėvo palankiomis ir nepalankiomis aplinkybėmis, pasikliaudamas jo gailestingąja globa. Tada įsitikinimas savo menkumu (juk nereikia didelio nuolankumo, kad suprastume, jog iš tikrųjų esame tik aibė nulių) virs nenugalima jėga, nes kai nulio – mūsų aš – kairėje atsistos Kristus, – koks begalinis bus tas skaičius! Tada galėsime tarti: Viešpats yra mano gyvenimo tvirtovė, prieš ką turėčiau drebėti?²⁶

Įpraskite matyti Dievą visur, žinoti, kad Jis mūsų visada laukia, kad Jis mus mato ir reikalauja, jog mes ištikimai Juo sektume, nepalikdami vietos, kuri mums šiame pasaulyje skirta. Kad neprarastume Jo dieviškosios draugijos, turime irtis per gyvenimą kupini nuolatinio budrumo ir nuoširdaus noro kovoti.

Ši Dievo vaikų kova neturėtų virsti liūdnais atsižadėjimais, niūria rezignacija ar džiaugsmo praradimu – ji labiau primena elgesį įsimylėjėlio, kuris, dirbdamas ir ilsėdamasis, džiaugdamasis ar kentėdamas, mintimis skrieja pas mylimąją ir dėl jos mielai ir drąsiai grumiasi su sunkumais ir problemomis. O kalbant apie mus, pabrėžiu, kadangi Dievas niekada nepralaimi kovų, kartu su Juo ir mes tapsime nugalėtojai. Esu patyręs, kad jei ištikimai paklusiu Jo kvietimams, žaliose pievose mane paguldo, prie ramių tvenkinių gano. Jis atgaivina mano gyvastį, veda teisumo takais, kaip dera jo vardui. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins²⁷.

Šiems sielos mūšiams dažnai reikia laiko, reikia kantriai, atkakliai vartoti deramą vaistą. Tad stiprinkite viltį. Dar kartą primenu, kad patirsite pralaimėjimų, dvasinių pakilimų ir nuopuolių, – duok, Dieve, kad jie būtų vos pastebimi! Niekas nėra apsaugotas nuo netikėtų kritimų. Viešpats, kuris yra visagalis ir gailestingas, mums suteikė reikiamų priemonių, kad juos nugalėtume. Tik turime jas panaudoti taip, kaip ką tik kalbėjau; jeigu reikės, ryžtingai vis pradėti iš naujo.

Kas savaitę – ir kiekvieną kartą, kai tik jums to reikės, neskrupulaudami – pasinaudokite šv. Atgailos sakramentu, dieviškojo atleidimo sakramentu. Apsisiautę malone, mes pereisime kalnus²⁸ ir nesustodami kopsime stačiais mūsų krikščioniškosios pareigos šlaitais. Naudodamiesi šiomis priemonėmis ir prašydami Viešpatį, kad suteiktų mums vis daugiau vilties, išmoksime taip užkrečiamai džiaugtis, kaip tie, kurie žino esą Dievo vaikai: Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?²⁹ Tad optimizmo! Vilties stiprinami, kovosime, stengsimės nusikratyti lipnaus purvo, kuriuo mus drabsto neapykantos skleidėjai, ir vėl atrasime džiaugsmo kupiną pasaulį, nes šis pasaulis iš Dievo rankų gimė gražus ir švarus, o išmokę atgailauti, grąžinsime pasaulį Kūrėjui tokį pat gražų.

Žvilgsnis į dangų

Puoselėkime viltį. Taip stiprės ir mūsų tikėjimas, kuris laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome³⁰. Norint stiprinti šią dorybę, reikia melsti Viešpatį, kad padidintų mumyse savo meilę, nes visiškai pasikliaujame tik tuo, ką visa esybe mylime. Verta mylėti Viešpatį. Jūs, kaip ir aš, esate patyrę, kad įsimylėjęs, atiduoda save pasitikėdamas, jausdamas nuostabų supratimą, kai širdys plaka vienintele ir ta pačia meile. O kokia bus Dievo Meilė? Ar nežinote, kad Kristus mirė už kiekvieną iš mūsų? Taip, už mūsų varganą ir menką širdį buvo atiduota Jėzaus Atpirkimo auka.

Viešpats dažnai kalba apie atpildą, kurį pelnė mums savo Mirtimi ir Prisikėlimu. „Einu jums vietos paruošti“? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš³¹. Dangus yra mūsų kelio žemėje tikslas. Jėzus Kristus ten nužengė pirma mūsų ir kartu su Švenčiausiąja Mergele, šv. Juozapu, kurį aš taip garbinu, su angelais ir šventaisiais ir laukia mūsų ateinant.

Visada, netgi apaštalų laikais, buvo eretikų, bandančių sunaikinti krikščionių viltį. Skelbiama apie Kristų, kad jis buvo prikeltas iš numirusių, tad kaipgi kai kurie jūsų sako, jog nesą mirusiųjų prisikėlimo?! Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas…³² Dieviškoji mūsų kelio esmė – Jėzus, kelias, tiesa ir gyvenimas³³ – yra tvirtas užstatas, kad Jis veda į amžinąją laimę, jei nesitraukiame nuo Jo.

Kaip busnuostabu, kai mūsų Tėvas mums tars: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“³⁴ Gyventi viltimi! Štai kontempliatyvios sielos stebuklas. Mes pilni Tikėjimo, Vilties, Meilės; o viltis mus daro galingus. Prisimenate šv. Joną? Ir jums, jaunuoliai, tai parašiau: jūs tvirti ir laikosi jumyse Dievo žodis, ir jūs nugalėjote piktąjį³⁵. Dievas mus skubina amžinosios Bažnyčios ir visos žmonijos jaunystės labui. Taip kaip karalius Medas paversdavo auksu viską, ką paliesdavo, jūs galite paversti dievišku visa, kas žmogiška.

Niekada nepamirškite – po mirties Meilė ateis jūsų pasitikti. Ir Dievo Meilėje jūs, beje, rasite visas kilnias meiles, kokias esate patyrę žemėje. Viešpaties taip duota, kad šį trumpą tarpsnį, kaip mūsų egzistencija, pragyventume dirbdami ir kaip Jo Viengimis Sūnus darydami gera³⁶. Turime būti budrūs, įsiklausyti į kvietimus, kuriuos šv. Ignacas Antiochietis buvo pajutęs sieloje artėjant jo kankinystės valandai: ateik pas Tėvą³⁷, grįžk pas savo Tėvą, Jis tavęs nekantriai laukia.

Prašykime Švč. Mergelę Mariją, Spes Nostra, uždegti mus šventu troškimu, kad visi drauge gyventume Tėvo namuose. Niekas nesudrums mums ramybės, jei stengsimės stiprinti savo širdyje tikrosios Tėvynės troškimą: Viešpats mums vadovaus savo malone; ir, palankiam vėjui pučiant, stums mūsų valtį į šviesų krantą.