Punktų sąrašas

Kaip širdies plakimas

Žinau, kai jums kalbu, Dievo akivaizdoje kiekvienas stengiatės apmąstyti savo elgesį. Ar ne tiesa, jog dauguma tavo sielą drumsčiančių širdgėlų, dauguma neramumų kyla dėl to, kad neatsiliepei į dieviškąjį kvietimą arba galbūt pasukai veidmainių keliu, nes ieškojai pats savęs? Apgailėtinai stengdamasis išlaikyti aplinkinių akyse išorinį krikščioniško elgesio įvaizdį, tu nenorėdavai atsižadėti į klystkelius pastūmėjančių aistrų, jas apmarinti, beatodairiškai, kaip Jėzus Kristus, pasiaukoti.

Šiomis susikaupimo prieš tabernakulį valandėlėmis jūs negalite vien klausytis kunigo žodžių, tarytum išsakančių kiekvieno jūsų vidinę maldą. Siūlau keletą apmąstymų; noriu priminti kelis dalykus, į kuriuos turėtum rimtai susitelkti ir pats apsvarstyti, – tebus tai proga visa paversti tyliu pokalbiu su Dievu, pritaikyti savo dabartinei būklei ir Viešpačiui padedant atskirti, kas tavo elgesyje teisinga ir ką darai blogai, idant malonės padedamas, galėtum ištaisyti.

Dėkok Viešpačiui už tokią gausybę gerų darbų, kuriuos nesavanaudiškai padarei, nes gali giedoti kartu su Psalmininku: Ištraukė mane iš klampios duobės, iš mirtinos pelkės, pastatė mano kojas ant uolos ir sutvirtino mano žingsnius¹⁶. Atsiprašyk Jo ir už savo apsileidimus bei klaidingus žingsnius, kai patenki į pasigailėtiną veidmainystės labirintą, tvirtindamas, kad troškai garbės Dievui ir gero artimui, o iš tikrųjų troškai šlovės sau… Būk drąsus, būk dosnus ir tark: „Ne, aš nebenoriu apgaudinėti nei Viešpaties, nei žmonijos“.

Tokią akimirką kreipkis į palaimintąją dangaus Motiną, kad ji priimtų į glėbį ir iš savo Sūnaus išmelstų tau gailestingumo. Ir tuoj pat stenkis pasiryžti, nors tau dėl to skaudėtų, įveik trukdančią kliūtį, kuri tau ir Dievui gerai žinoma. Antgamtinio požiūrio trūkumas, puikybė, geismingumas susivienys ir tau murmės: „Bet juk tai tik menka, nereikšminga smulkmena!“ Ilgiau nesiderėdamas su pagunda, atsakyk: „Pasiaukosiu ir įvykdysiu ir šį dieviškąjį reikalavimą!“ Tu labai teisingai pasielgsi: meilė ypač įrodoma mažmožiais. Pačios sunkiausios aukos, kurių iš mūsų prašo Viešpats, dažniausiai būna mažytės, bet tokios pat nepaliaujamos kaip kad širdies plakimas.

Ar daug pažįsti motinų, atlikusių nepaprastą žygdarbį? Mažai, labai mažai. Tačiau didvyriškų, iš tikrųjų didvyriškų motinų, kurios nekrenta į akis kaip išskirtinės asmenybės, kurios niekada netaps garsenybėmis, – tu ir aš pažįstame daug. Jos gyvena kiekvieną akimirką atsižadėdamos savęs, džiaugsmingai aukodamos savo norus ir pomėgius, savo laiką, saviraiškos ir sėkmės galimybes, kad jų vaikų dienos būtų laimingos.