Punktų sąrašas

Gal pamanysite, jog kalbu tik būreliui išrinktųjų. Neapgaudinėkite savęs iš bailumo ar dėl patogumo. Neatidėliodami atsiliepkite į dieviškąjį raginimą tapti kitu Kristumi: ipse Christus, pačiu Kristumi, žodžiu elgtis taip, kad mūsų elgesys derėtų su tikėjimo normomis. Šventumas, kurio turime siekti, – ne antrarūšis šventumas. Beje, tokio net nėra. Pagrindinis dalykas, kurio iš mūsų reikalaujama ir kuris būdingas mūsų prigimčiai, – meilė, nes meilė... yra tobulumo raištis¹⁰;Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu¹¹, kaip liepia Dievo įsakymas: mylėk, atiduodamas visą save. Tai ir yra šventumas.

Tai suprasdami patikėkite, kad jei iš tiesų trokštame tobulai sekti Viešpačiu ir tikrai tarnauti Dievui bei visai žmonijai – mums nevalia prisirišti prie savęs, prie savo proto galių, sveikatos, garbės, kilnių siekių, pergalių, sėkmių.

Kalbu ir apie kilnius mūsų troškimus, nes tavo apsisprendimas turi aprėpti ir juos, norą garbinti ir šlovinti Dievą, palenkiant savo valią aiškiai griežtai taisyklei: Viešpatie, aš noriu šito ar ano, tik jei Tau patinka, nes jeigu nepatinka, – kam man to reikia? Taip suduodame mirtiną smūgį egoizmui ir tuštybei, kurie glūdi kiekvieno sąžinėje; taip pat laimime tikrą sielos ramybę, neprisirišimą ir vis labiau priartėjame prie Dievo.

Kad galėtume susitapatinti su Jėzumi Kristumi, mūsų širdis turi visiškai atsikratyti prisirišimo. Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir tesekamanimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!⁹ O šv. Grigalius sako: Nepakaktų vien būti neprisirišusiems prie daiktų, jei neišsižadėtume savęs pačių. Tačiau… kur eiti išsižadėjus savęs? Kas yra tasai, kuris išsižada, bet nusmunka pats?

Žinokite, kad vienokie esame puolę dėl nuodėmės, o kitokius mus sukūrė Dievas. Jo duotoji mumsprigimtis taip skiriasi nuo tos, kurią dėl savo paklydimo turime. Reikia išsižadėti to, kuo tapome dėl savo nuodėmių, ir būkime tokie ištikimi, kokie Dievo malone buvome sukurti. Taigi ir išpuikėlis jau yra išsižadėjęs savęs, jei atsivertęs į Kristų tapo nuolankus; jei koks gašlūnas pradeda gyventi skaisčiai, vadinasi, jis taip pat išsižadėjo savęs tokio, koks buvo anksčiau; jei šykštuolis paliauja geisti turtų ir dosniai dalija tai, kas jam priklauso, užuot užvaldęs kito turtą, jis tikrai yra išsižadėjęs savęs¹⁰.

Neslepiu nuo jūsų, kad per visus šiuos metus ne vienas žmogus ateidavo pas mane pasidalyti sielvartu: Tėve, aš nežinau, kas man yra, jaučiuosi nuvargęs ir atšalęs; mano pamaldumas, iki šiol toks tvirtas ir tyras, dabar man atrodo lyg apsimetinėjimas ar komedija… Ir tiems, kurie tai išgyvena, ir jums visiems aš sakau: komedija? Puiku! Viešpats žaidžia su mumis kaip tėvas su savo vaikais.

Šventajame Rašte skaitome: ludens in orbe terrarum¹⁷, Jis linksminasi visoje žemėje. Bet Dievas mūsų neapleidžia, nes tučtuojau pridedama: deliciae meae esse cum filiis hominum¹⁸, – džiaugiasi lankydamas žmonių vaikus. Viešpats žaidžia su mumis. Kai mums atrodo, kad apsimetinėjame, nes esame be ūpo, kai jaučiamės šalti ir apatiški, kai pasidaro sunku atlikti savo pareigas ar siekti dvasinių tikslų, kuriuos sau iškėlėme, tuomet galvokime, kad Dievas žaidžia su mumis, tikėdamasis, jog mes grakščiai suvaidinsime savo „komediją“.

Galiu pasakyti, kad kartais Viešpats man suteikdavo gausių malonių, bet dažniausiai dirbdavau ne pagal savo polinkius. Daug ką darydavau ne todėl, kad man patinka, o todėl, kad tai turiu daryti iš Meilės. Bet, tėve, ar galima apsimetinėti Dievo akivaizdoje? Ar tai nėra veidmainiavimas? Būk ramus, tau atėjo laikas dalyvauti žmogiškojoje komedijoje stebint dieviškajam žiūrovui. Ištverk. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia atidžiai stebi tavo spektaklį, todėl viską daryk iš meilės Dievui, kad Jį pamalonintum, nors tau ir būtų sunku.

Kaip gražu būti Dievo žonglieriumi! Kaip nuostabu iš Meilės pasiaukojamai suvaidinti šią komediją be menkiausio asmeninio pasitenkinimo, kad patiktų Dievui, mūsų Tėvui, kuris žaidžia su mumis! Pažvelk į Dievą ir sakyk Jam: šito daryti nenoriu, bet paaukosiu Tau. Ir imkis iš tiesų šio darbo, net jei ir manai, kad tai tik komedija. Palaiminta komedija! Ir patikėk: tai ne apsimetinėjimas, ne veidmainystė, nes veidmainių vaidinimui reikia publikos. Be to, leisk tau priminti, kad šios komedijos, mūsiškės komedijos, žiūrovai yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, Švenčiausioji Mergelė, šv. Juozapas, visi dangaus angelai ir šventieji. Vienintelis mūsų vidinio gyvenimo reginys – Kristus, kuris praeina quasi in occulto¹⁹,tarsi slapčiomis.

Jubilate Deo. Exsultate Deo adiutori nostro²⁰. Smagiai giedokite Dievui, mūsų gynėjui, šaukite iš džiaugsmo Jokūbo Dievui! Jėzau, tas, kuris to nesupranta, nieko neišmano nei apie meilę, nei apie nuodėmes, nei apie menkumą! Aš tesu vargšas žmogus ir žinau, kas yra nuodėmės, meilė ir menkumas. Ar žinote, ką reiškia būti pakylėtam iki Dievo širdies? Ar suprantate, kad siela susitinka su Viešpačiu, atveria Jam savo širdį, išsako savo skundus? Pavyzdžiui, aš aimanuoju, kai Viešpats pasiima jaunus žmones, kurie žemėje dar būtų galėję Jam tarnauti ir Jį mylėti daugelį metų; nes aš to nesuprantu. Tačiau mano dejonės kupinos pasitikėjimo Dievu, nes žinau – jei išsprūsiu iš Dievo glėbio, tučtuojau suklupsiu. Štai kodėl be išlygų priimdamas dangaus sumanymus, sakau: teišsipildo, tebūnie amžinai pašlovinta ir išaukštinta teisingiausioji ir maloniausioji Dievo valia. Amen. Amen.

Taip elgtis mus moko Evangelija. Štai švenčiausias/didžiausias sumanimas ir apaštalinio darbo veiksmingumo šaltinis. Štai mūsų meilės ir Dievo vaikų ramybės šaltinis, kelias, kuriuo galime skleisti žmonėms eidami meilumą ir ramybę. Tik taip savo dienas užbaigsime kupini Meilės, nes būsime pašventinę savo darbą, jame ieškodami paslėpto dieviškųjų dalykų džiaugsmo. Elgsimės kaip vaikai, kupini švento akiplėšiškumo, nesigėdydami, neveidmainiaudami kaip suaugusieji, kurie bijo grįžti pas tėvą, nes patyrė nuopuolio kartėlį.

Baigiu Viešpaties sveikinimu, kurį šiandien skaitėme šventojoje Evangelijoje: Pax vobis! Ramybė jums! Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį²¹, Viešpatį, kuris mus veda pas Tėvą.