Punktų sąrašas

Vienas iš Rašto žinovų, jau negalinčių atskirti Mozei apreikštų pamokymų nuo savo nevaisingos kazuistikos, iš minios kreipiasi į Viešpatį. Viešpats ramiai, oriai atsako šiam Įstatymo mokytojui: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai¹.

Dabar prisiminkite Mokytoją su savo mokiniais Aukštutiniame kambaryje. Vis labiau artėjant Kančios valandai, Kristaus, apsupto tų, kuriuos Jis myli, širdis įsiplieskia neapsakoma ugnimi: Aš jums duodu naują įsakymą,– sako Jis mokiniams, – kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus².

Kad priartėtumėte prie Viešpaties skaitydami Evangeliją, aš jums patariu visuomet taip įsijausti į sceną, lyg būtumėte dar vienas jos veikėjas. Žinau daugybę sielų taip darant. Taigi, jūs pasinersite į scenos vyksmą, kaip Marija, klausanti Jėzaus žodžių, arba kaip Morta išdrįsite Jam atskleisti net menkiausius savo rūpesčius³.

Ar jūsų nejaudina tai, jog apaštalas Jonas, jau būdamas senas, didžiąją vieno savo laiško dalį skiria mums raginti, kad elgtumės pagal šį dieviškąjį mokymą? Meilė, kuri turi viešpatauti tarp krikščionių, gimsta iš Dievo, kuris yra Meilė. Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė¹⁵. Jis kalba apie brolišką meilę, nes per Kristų mes esame tapę Dievo vaikais. Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!¹⁶

Stipriai belsdamasis į mūsų sąžinę, kad ji taptų jautresnė dieviškajai malonei, šv. Jonas primygtinai sako, jog esame gavę nuostabų Tėvo meilės žmonėms įrodymą. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per Jį¹⁷. Viešpats pats išėjo mūsų pasitikti. Jis davė mums šį pavyzdį, kad kartu su Juo tarnautume kitiems ir, kaip mėgstu kartoti, dosniai padėtumėm savo širdį ant žemės, kad kitiems būtų minkščiau eiti ir jų kova būtų malonesnė. Mes turime taip elgtis, nes tapome vaikais to paties Tėvo, kuris nedvejodamas atidavė mums savo mylimiausią Sūnų.

Viena pirmųjų meilės išraiškų – sielos žengimas nuolankumo keliu. Kai save nuoširdžiai laikome nieku, kai suprantame, jog be dieviškos pagalbos silpniausias ir menkiausias iš kūrinių būtų geresnis už mus; kai suvokiame sugebą daryti visokias klaidas ir baisybes, kai žinome esą nusidėjėliai, nors įnirtingai stengiamės išvengti nedorų poelgių, kaip galime blogai galvoti apie kitus? Kaip galėtume savo širdyje puoselėti fanatizmą, netolerantiškumą, aroganciją?

Nuolankumas mus lyg už rankos veda prie tokio bendravimo su savo artimu būdo, kuris ir yra geriausias: turime suprasti visus žmones, su visais sugyventi, visiems atleisti, nekurstyti nesantaikos, neatsiriboti nuo kitų užtvaromis, visada elgtis kaip pridera vienybės įrankiams. Ne veltui mūsų sieloje glūdi stiprus taikos ir vienybės siekimas, troškimas. Iš to kyla brolybė. Pagarbos asmens teisėms troškimas. Visa tai ir yra brangiausia žmonių gyvenime: jei visi esame Dievo vaikai, brolybė nevirsta nuvalkiotu žodžiu; ji nėra ir įsivaizduojamas idealas. Tai iš tiesų sunkus, bet pasiekiamas tikslas.

Mes, krikščionys, visiems cinikams, skeptikams, nemokantiems mylėti, tiems, kurie savo silpnumą pavertė dvasios nuostata, turime įrodyti, kad meilė yra įmanoma. Galbūt labai sunku taip elgtis, nes žmogus buvo sukurtas laisvas ir jis gali beprasmiškai priešintis Dievui; tačiau meilė yra galima ir tikra, nes toks elgesys yra Dievo meilės ir meilės Dievui padarinys. Jei mes, tu ir aš, mylime, Jėzus Kristus taip pat myli. Tuomet ir suprasime visą skausmo, aukos, nesavanaudiško pasiaukojimo gilybę ir vaisingumą kasdieniame gyvenime.

Vienintelis kelias

Įsitikinome, kad meilė neturi nieko bendro su karikatūra, kuria kartais kai kas bando paversti pagrindinę krikščionio dorybę. Tad kodėl reikia apie ją nuolatos kalbėti? Gal tai privaloma tema, bet nelabai įgyvendinama?

Apsižvalgę aplink save, galbūt rastume priežasčių manyti, kad meilė yra nepasiekiama dorybė. Bet, viską apsvarstę antgamtiniu požiūriu, atrasime priežastį: tai nuolatinio ir intensyvaus bendravimo su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi stoka, ir nemokėjimas atpažinti sieloje Šventosios Dvasios veikimo, kurio pirmasis vaisius kaip tik ir yra meilė.

Prisimindamas keletą apaštalo patarimų – neškite vieni kitų naštas ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą³³ –, Bažnyčios Tėvas priduria: mylėdami Kristų, mes nesunkiai pakęsime kitų silpnybes, net to, kurio mes dar nemylime, nes jo darbai nėra geri³⁴.

Štai taip atsiveria kelias, kuris stiprina mūsų meilę. Manydami, kad pirmiausia mums reikia imtis humanitarinės veiklos, pagalbos kitiems užduočių, bodintis Dievo meilės, mes apsirinkame. Mums nevalia apleisti Kristaus todėl, kad rūpinamės savo segančiu artimu, juk privalome jį mylėti dėl Kristaus³⁵.

Nuolat žvelkite į Jėzų. Būdamas Dievas, Jis nusižemino ir priėmė tarno išvaizdą³⁶, kad galėtų tarnauti mums. Tai vienintelis kelias, kuris vertas pastangų. Meilė skatina susivienyti, susitapatinti su mylimu asmeniu. Susivieniję su Kristumi, mes būsime kupini troškimo sekti Juo šiame atsižadėjimo gyvenime, nesavanaudiškai mylėti ir pasiaukoti iki mirties. Kristus mums iškelia alternatyvą: arba gyvensime egoistiškai ir būsime vieniši, ar visas savo jėgas atiduosime tarnavimui kitiems.