Punktų sąrašas

Atsiverskime Evangelijos pagal šv. Matą dvidešimt penktą skyrių: Tada sudangaus karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos². Evangelistas pasakoja, kad protingosios mergaitės sumaniai panaudojo savo laiką. Jos iš anksto apsirūpino alyva ir buvo pasirengusios, kai jas pašaukė: Eikite, jau laikas! Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!³ Jos užsidegė žibintus ir džiaugsmingos išėjo pasitikti jaunikio.

Ateis diena, kuri bus paskutinė ir kurios mes nebijome: visiškai pasitikėdami Dievo malone, jau nuo dabar esame pasirengę susitikti su Viešpačiu, dosnūs, tvirti, su meile, nešdamiesi uždegtus žibintus. Didžioji Dangaus šventė laukia mūsų. Mes,brangiausieji broliai, esame tie, kurie dalyvauja Žodžio vestuvėse. Tie, kurie jau tikime Bažnyčia, kuriems peną teikia Šventasis Raštas, kurie džiaugiamės, kad Bažnyčia yra suvienyta su Dievu. Dabar, meldžiu, paklauskite savęs, ar jūs atvykote į šias vestuves su vestuviniu drabužiu, atidžiai perkratykite savo mintis⁴. Ir galiu patvirtinti jums ir sau, kad šis vestuvinis drabužis bus išaustas iš meilės Dievui, kurią išmokome puoselėti mažais darbais. Nes tik tie, kurie myli, moka rūpintis smulkmenomis, net pačiomis menkiausiomis.

Susivaldymo vaisiai

Susivaldymasyra savitvarda. Ne viskas, ko nori mūsų kūnas ir siela, turi būti beatodairiškai tenkinama. Ne viską, ką būtų galima padaryti, reikia daryti. Lengviausia paklusti vadinamiesiems prigimtiniams impulsams; bet tokio kelio gale laukia liūdesys ir vienatvė.

Yra žmonių, kurie nieko nešykšti savo skrandžiui, akims, rankoms; jie nepaiso tų, kurie pataria gyventi dorai. Tenkindami savo egoizmą, jie nežabotai naudoja gebėjimą pradėti naują gyvybę, taip atsisakydami dalyvauti kilniame Dievo kūrybos procese.

Niekada nemėgau kalbėti apie netyrumą. Noriu atidžiai pažvelgti į savitvardos, susivaldymovaisius, noriu matyti žmogų, neprisirišusį prie beverčių blizgučių, kuriuos taip mėgsta vogti šarkos. Toks žmogus moka išvengti to, kas kenkia jo sielai, jis suvokia, kad auka tėra tariama: nes, gyvendamas pasiaukojimo dvasia, jis išsilaisvina iš daugelio vergystės rūšių ir širdies gilumoje džiaugiasi Dievo meile.

Tada gyvenimas įgyja kitų spalvų, kurias buvo nustelbęs palaidumas; išmokstama pasirūpinti kitais, pasidalinti su visais savo gėrybėmis, imtis didžių darbų. Savitvarda daro sielą santūrią ir supratingą; teikia jai natūralaus kuklumo, kuris visuomet yra patrauklus, nes elgesyje atsispindi proto viršenybė. Savitvarda byloja ne apie ribotumą, o apie didybę. Daugiau prarandama nesivaldant, kai širdis pasiduoda kiekvienai pagundai ar paikoms vilionėms.

Asiliukas vietoj sosto

Grįžkime prie Evangelijos. Pažvelkime į mūsų pavyzdį Jėzų Kristų.

Jokūbas ir Jonas, tarpininkaujant jų motinai, paprašė Kristų, kad leistų jiems sėdėti Jo kairėje ir dešinėje. Kiti mokiniai jais piktinosi. Ką gi atsakė mūsų Viešpats? Kas norėtų taptididžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį¹⁷.

Kitą sykį, pakeliui į Kafarnaumą, Jėzus galbūt ėjo prieky jų, kaip visuomet. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias. Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“¹⁸.

Ar toks Jėzaus elgesys nežadina jūsų meilės? Jėzus aiškina mokiniams tikėjimo tiesas ir, kad šie suprastų, pateikia gyvą pavyzdį. Jis pasikviečia vieną iš vaikų, lakstančių po tą namą, ir priglaudžia prie savo širdies. Kokia iškalbinga mūsų Viešpaties tyla! Ja viskas pasakyta: Jis myli tuos, kurie panašūs į vaikus; vėliau priduria, kad šiuo paprastumu, dvasios nuolankumu galop pelnoma galimybė apkabinti Jį ir Tėvą, esantį Danguje.

Nugalėkite tingumą ir išglebimą ir vykite šalin klaidingą mintį, kad malda gali palaukti. Neatidėliodami rytdienai, semkimės iš šio malonių šaltinio. Dabar pats tinkamiausias laikas. Dievas, su didžiausia meile žvelgiantis į kiekvieną mūsų dieną, išklauso asmeniškiausias maldas, ir aš vėl jums tvirtinu: tu ir aš, mes turime pasitikėti Juo, kaip pasitikima broliu, draugu, tėvu. Sakyk Jam – kaip Jam sakau aš, – kad Jis yra Didybė, Gerumas, Gailestingumas. Ir pridurk: štai kodėl aš noriu pamilti Tave, nors mano elgesys šiurkštus, nors vargšės mano rankos sugrubusios nuo gyvenimo šioje žemėje.

Taigi, gal ir patys to nepastebėdami, mes eisime ryžtingu dievišku tempu, tvirtai tikėdami, kad Viešpačiui globojant net skausmas, pasiaukojimas, kančios yra malonios. Koks stiprus Dievo vaikas, žinodamas, jog yra taip arti Tėvo! Todėl, kad ir kažin kas atsitiktų, esu nepalaužiamas, saugus su Tavimi, Viešpatie ir mano Tėve, kuris esi uola ir tvirtovė²⁰.

Šv. Jonas rašo, jog mokiniainepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“²⁷ Šis Kristaus gyvenimo epizodas mane džiugina. Šitaip kalba Jėzus Kristus, Dievas, jau turintis šlovingąjį kūną! „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite.“ Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės.²⁸ Dabar mokiniai susivokia. Jie prisimena, ką daugybę kartų girdėjo iš paties Mokytojo lūpų: žmonių žvejai, apaštalai. Ir jie suvokia, kad viskas įmanoma, nes žvejybai vadovauja Jis.

Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“²⁹ Meilė atpažįsta iš tolo. Meilė pirmoji pajaučia ir atsiliepia. Tas apaštalas jaunuolis, paskatintas nuoširdaus jausmo Viešpačiui, – o jis mylėjo Kristų visa savo tyra ir švelnia širdimi, sušunka: „Tai Viešpats!“

Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, nes buvo neapsirengęs, ir šoko į ežerą.³⁰ Petras – tai tikėjimas. Todėl šoka į vandenį, pagautas nuostabios drąsos. O ką galime padaryti mes, pilni Jono meilės ir Petro tikėjimo?

Sielos priklauso Dievui

Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų uolekčių – ir atitempė tinklą su žuvimis.³¹ Jie tuojau sudeda žuvis prie Viešpaties kojų, nes tai Jo žuvys. Ir kad mes žinotume, jog sielos priklauso Dievui, jog niekas šioje žemėje negali jų savintis, kad Bažnyčios apaštalavimas – jos skelbiama Geroji naujiena ir išganingoji veikla paremta ne žmonių autoritetu, o Dievo malone.

Jėzus Kristus triskart klausia Petro, tarsi norėdamas jam suteikti dar vieną galimybę atsiteisti už tai, kad tris kartus Jo išsigynė. Petras jau suprato, koks jis silpnas, kokie paiki tie drąsūs pažadai. Štai kodėl jis viską atiduoda į Kristaus rankas. „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu. <…> Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu.“³² O ką atsako Kristus? „Ganyk mano avinėlius. <…>Ganyk mano avis.“³³ Ne tavo, ne jūsų – mano! Nes Jis sukūrė žmogų, jį atpirko, Jis atpirko kiekvieną sielą, kartoju – kiekvieną savo Krauju.

Pasak donatistų, V amžiuje kovojusių prieš katalikus, Augustinui, Hipono vyskupui, nevalia skelbti tiesos, nes jis buvo didelis nusidėjėlis. O šv. Augustinas tarsi pakužda tikėjimo broliams tokį atsakymą: Augustinas yra Katalikų Bažnyčios vyskupas; jis neša savo naštą, už kurią turės duoti ataskaitą Dievui. Aš jį pažinau iš gerų žmonių. Jei jis yra blogas, pats tai žino; jei geras, vis tiek ne į jį savo viltį sudėjau. Nes pirmutinis dalykas, kurio išmokau Katalikų Bažnyčioje, – tai nedėti vilčių į žmogų.³⁴

Mes apaštalaujame, bet tai ne mūsų apaštalavimas. Ką galėtume pasakyti? Tai Kristaus apaštalavimas, mes esame tik vykdytojai, nes Jis to nori. Jis liepė mums: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją“³⁵. Klaidos yra mūsų, o vaisiai – Viešpaties.

Gražiosios Meilės Motina

Ego quasi vitis fructificavi...: Kraunu dailius pumpurus kaip vynmedis, ir mano žiedai duoda garbingų ir gausių vaisių.⁵ Tai žodžiai iš šios dienos skaitinių. Tegul šis švelnus dvelksmas – maldingumas mūsų Motinai – gausiai pasklinda mūsų ir visų krikščionių sielose ir skatina visiškai pasitikėti Ta, kuri nuolatos mus sergsti.

Aš Motina gražios meilės ir baimės, pažinimo ir šventos vilties⁶. Štai pamokos, kurias mums šiandien primena Švenčiausioji Marija. Tyros, didingos meilės, skaistaus gyvenimo, jautrios ir karštai mylinčios širdies pamoka, kad ir mes išmoktume ištikimai tarnauti Bažnyčiai. Kalbame ne apie šiaip kokią nors meilę, o apie Meilę. Jai svetima išdavystė, egoizmas, užmaršumas. Tai nepaprasta meilė, nes jos pradžia ir pabaiga – Dievas, triskart Šventas Dievas, kuris yra Grožis, Gerumas, Didybė.

Bet Šventraštyje užsimenama ir apie baimę. Mano supratimu, tai baimė, kad nenutoltume nuo Meilės. Viešpačiui Dievui mes nepatinkame, kai esame baikščiai susigūžę nepatiklūs, bijantys atsiverti. Jis nori, kad būtume narsūs, drąsūs, jautrūs. Baimė, apie kurią kalbama skaitinyje, mums primena dar vieną skundą kitame Šventojo Rašto tekste: ieškojau to, kurį myli mano širdis; ieškojau, bet jo neradau⁷.

Taip gali atsitikti, jei žmogus ne visiškai supranta, ką reiškia mylėti Dievą. Kartais širdį patraukia dalykai, nevedantys prie Viešpaties. Todėl pametame Jį iš akių. O kartais gal pats Viešpats pasislepia, ir tik Jis žino dėl ko. Jis ragina mus atkakliau Jo ieškoti, ir kai Jį randame, džiaugsmingai sušunkame: Radau tą, kurį myli mano širdis. Tvirtai jį apkabinau ir nepaleidau⁸.

Šv. Mišių Evangelija priminė mums jaudinančią sceną, kaip Jėzus pasilieka Jeruzalėje ir moko šventykloje. Marija su Juozapu nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti Jo tarp giminių bei pažįstamų. Nesuradę grįžo Jo beieškodami į Jeruzalę⁹. Dievo Motina, kuri išgąstingai ieškojo savo Sūnaus, pasiklydusio ne dėl Jos kaltės, ir labai džiaugėsi Jį suradusi, padės mums pasukti atgal, ištaisyti, ką reikės, kai dėl savo lengvabūdiškumo ir nuodėmių nutolsime nuo Kristaus. O Jį vėl atradę džiaugsmingai apkabinsime ir sakysime, kad daugiau niekada nuo Jo nenusigręšime.

Marija yra mokslo Motina, nes iš Jos gauname svarbiausią pamoką: kad niekas neturi vertės, jei nesame šalia Viešpaties; kad visi žemės stebuklai, visos patenkintos ambicijos nieko vertos, jei mūsų širdyje nedega gyvosios meilės liepsna, šventos vilties šviesa, kuri yra išankstinis beribės meilės amžinojoje Tėvynėje išsipildymas.