Punktų sąrašas

Toliau skaitome Evangelijos epizodą: jie – fariziejai – nusiuntė pas Jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau,…“⁴ Žiūrėkite kaip veidmainiškai jie vadina Jį Mokytoju; dedasi susižavėję ir draugiški; kreipiasi į Jį kaip į gerbiamą asmenį, iš kurio laukiama pamokymų. Magister, scimus quia verax es⁵, mes žinome, jog esi tiesakalbis... Kokia niekšiška klasta! Ar esate susidūrę su didesne dviveidyste? Taigi, ženkite per šį pasaulį apdairiai. Nebūkite klastingi ir įtarūs. Tačiau prisimindami Gerojo Ganytojo atvaizdą katakombose, turite jausti ant savo pečių tos avelės svorį, ji, toji avelė, nėra vieniša siela, tai – visa Bažnyčia, visa žmonija.

Kilniai prisiimdami šią atsakomybę, jūs narsiai ir išmintingai ginsite bei skelbsite Dievo teises. Nuosekliu elgesiu pelnysite daugelio žmonių pagarbą, – jus vadins mokytojais, nors jūs to ir nesiekiate, įsiminkite – žemiškoji šlovė nėra mūsų tikslas. Tačiau nenustebkite, jei tarp jus supančių žmonių atsiras ir tokių, kurie tesieks jums įsiteikti. Gerai įsidėkite į širdį, ką daugel sykių girdėjote mane kartojant: nei šmeižtas, nei paskalos, nei baimės, nei žmonių apkalbos, nei tuo labiau veidmainiškos liaupsės niekada neturi trukdyti mums atlikti savo pareigą.

Elgtis teisingai

Jeigu kiekvienai gyvenimo akimirkai nepasisemiam išminties iš Evangelijos, vadinasi, dar nepakankamai ją apmąstėme. Daugelis jūsų jauni, o kai kurie jau brandaus amžiaus. Tačiau visi jūs norite, mes visi norime, kitaip dabar čia nebūtume – duoti gerų vaisių. Stengiamės, kad mūsų elgesys būtų grindžiamas pasiaukojimo dvasia, trokštame į apyvartą leisti talentą, kurį Viešpats mums patikėjo, nes juntame dangišką meilę sieloms. Tačiau, nors ir pilni geros valios, gal ne sykį pakliūvame į kieno nors paspęstas žabangas, – tų ex pharisaeis et herodianis¹¹, kurie, būdami krikščionys, turėtų vienaip ar kitaip ginti Dievo teises, tačiau, priešingai, stoję blogio jėgų pusėn ir su jomis sutapę, klastingai kenkia tikėjimo broliams, neduoda ramybės kitiems to paties Atpirkėjo tarnams.

Būkite išmintingi ir visada elkitės paprastai, nes paprastumas yra Dievo vaiko dorybė. Kalbėkite ir elkitės natūraliai. Įsigilinkite į problemas; nebūkite paviršutiniški. Iš anksto galime numatyti, jog bus nemalonumų mums ir kitiems, jei iš tikrųjų norėsim šventai ir garbingai vykdyti savo krikščioniškas pareigas.

Kiekvienam – kas priklauso

Atidžiai perskaitykite Evangelijos epizodą, kad įsisąmonintumėte nuostabius pamokymus apie dorybes, kuriomis turėtų nušvisti mūsų elgesys. Po veidmainiškos liaupsių įžangos fariziejai ir Erodo šalininkai galiausiai pateikia Jėzui klausimą: pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?¹⁷Įsidėmėkite – rašo šv. Jonas Auksaburnis, – kaip jie gudrauja; juk nesako: paaiškink mums, kas yra gera, tinkama, teisinga; tik prašo: pasakyk, kaip tau atrodo. Jie apsėsti vienintelio noro – sugauti Jį kalboje ir paversti nedorėliu politinės valdžios akyse¹⁸. Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?” Jie atsakė: „Ciesoriaus“. Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“¹⁹.

Kaip matote, ši dilema ne nauja, o Mokytojo atsakymas aiškus ir nedviprasmiškas. Nėra – ir negali būti – prieštaros tarp tarnavimo Dievui ir tarnavimo žmonėms; tarp pilietinių teisių bei pareigų ir religinių pareigų; tarp pastangų kurti bei tobulinti laikinąją mūsų buveinę ir įsitikinimo, jog šis pasaulis yra tik kelias, vedantis į dangiškąją tėvynę.

Čia dar kartą atsiskleidžia gyvenimo vientisumas, kuris – niekada nesiliausiu tai kartojęs, – yra svarbiausia sąlyga siekiantiems šventumo kasdieniame darbe, šeimyninio ir visuomeninio gyvenimo aplinkybėse. Jėzus nepripažįsta dvilypumo: niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers²⁰. Jei krikščionis pasirenka tik Dievą, nuoširdžiai atsiliepdamas į Jo kvietimą, išskirtinis pasirinkimas jį skatina visą savo gyvenimą kreipti į Viešpatį ir kartu duoti savo artimui tai, kas jam teisėtai priklauso.

Neverta dangstytis tariamai dievobaimingais argumentais, bandant atimti iš kitų tai, kas jiems priklauso: Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą”, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis²¹. Tačiau klysta ir tas, kuris šykšti Viešpačiui meilės ir pagarbos – adoracijos, prideramo Jam, kaip mūsų Kūrėjui ir Tėvui; taip pat ir tas, kuris nepaklūsta Dievo įsakymams, teisindamasis, jog tai nesuderinama su tarnyste žmonėms; šv. Jonas aiškiai sako: Iš to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir jo įsakymus vykdome. Nes tai ir yra Dievo meilė – Jo įsakymus vykdyti. O Jo įsakymai nėra sunkūs²².

Dar ne sykį girdėsite daug visokių samprotavimų ir teorijų, prasimanytų neva iš pragmatiškumo – ir net iš meilės, – siekiant sumažinti Dievo garbinimo ir šlovinimo išraišką. Visa, kas paskirta garbinti Viešpačiui, jiems atrodo perdėta. Nekreipkite dėmesio ir toliau eikite savo keliu. Tokie paistalai sukelia tik nevaisingus ginčus, piktinančius sielas ir trukdančius vykdyti Jėzaus Kristaus priesaką: reikia atiduoti kiekvienam tai, kas priklauso, ir dorai, sąžiningai puoselėti šventą teisingumo dorybę.

Teisingumo pareiga Dievui ir žmonėms

Įrėžkime savo sielose ir tegul tai atsispindi mūsų poelgiuose: svarbiausia – teisingumas su Dievu. Palaiminti alkstantys ir trokštantysteisybės²³ – tuo jie skiriasi nuo rėkaujančių pavyduolių, paniurėlių, egoistų ir šykštuolių... Atsisakymas pripažinti daugybę nuostabių mūsų Kūrėjo ir Atpirkėjo mums teikiamų malonių, būtų baisiausia ir bjauriausia neteisybė. Jei iš tikrųjų stengsitės būti teisingi, dažnai apmąstysite savo priklausomybę nuo Dievo – ką gi turi, ko nebūtum gavęs?²⁴ – ir jus užplūs dėkingumas bei troškimas atsiliepti be galo mus mylinčiam Tėvui.

Tada jumyse atgis geroji meilės dvasia, kuri padės švelniai bendrauti su Dievu. Nesileiskite klaidinami veidmainių, siekiančių sėti abejonę, ar Dievas turi teisę tiek daug prašyti. Priešingai, Dievo akivaizdoje būkite klusnūs kaip molis puodžiaus rankose²⁵, nuolankiai išpažinkite: Deus meus et omnia! Tu mano Dievas ir mano viskas. Ir jeigu jus ištiktų kokia netikėta neganda, jeigu jus nepelnytai įskaudintų žmonės, kupini atgijusio džiaugsmo galėsite giedoti: teateinie, teišsipildo, tebūnie pašlovinta ir per amžius išaukštinta teisingiausia bei maloniausia Dievo valia. Amen. Amen.