Punktų sąrašas

Prasidedanti Didžioji Savaitė, vis labiau artinanti prie Golgotoje įvyksiančio visos žmonijos Atpirkimo, man regis, yra itin tinkamas metas mums, tau ir man, apmąstyti būdus, kuriais Jėzus, mūsų Viešpats, mus išgelbėjo; apmąstyti Jo išties neapsakomą meilę varganiems kūriniams, padarytiems iš molio.

Memento, homo, quia pulvis es, et in pulverem reverteris¹, Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi – taip mus įspėjo mūsų Motina Bažnyčia prasidedant gavėniai, kad niekada nepamirštume, jog esame beveik niekas ir jog ateis diena, kai mūsų kūnas, dabar toks kupinas gyvybės, išsisklaidys kaip dulkių debesis, kurį sukelia mūsų žingsniai; mūsų gyvastis <…> ištirps tarsi migla, kurią nuveja saulės spinduliai².

Kristaus pavyzdys

Priminęs jums apie mūsų asmens nereikšmingumą, norėčiau išaukštinti jūsų akyse kitą nuostabų dalyką – dieviškąją visagalybę, kuri mus palaiko ir sudievina³. Paklausykite apaštalo žodžių: Jūs gi pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą⁴. Įsižiūrėkite į Mokytojo pavyzdį ir iškart suprasite, jog turime apie daug ką mąstyti visą savo gyvenimą, jog nuoširdžiai ryžtumės būti dosnesni. Nevalia iš akių išleisti tikslo, kurio turime siekti: mes visi turime stengtis būti panašūs į Jėzų Kristų, kuris, kaip jūs jau žinote, tapo vargdieniu, dėl tavęs ir dėl manęs kentėjo, parodydamas mums pavyzdį, kad eitume Jo pėdomis⁵.

Vienas iš Rašto žinovų, jau negalinčių atskirti Mozei apreikštų pamokymų nuo savo nevaisingos kazuistikos, iš minios kreipiasi į Viešpatį. Viešpats ramiai, oriai atsako šiam Įstatymo mokytojui: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai¹.

Dabar prisiminkite Mokytoją su savo mokiniais Aukštutiniame kambaryje. Vis labiau artėjant Kančios valandai, Kristaus, apsupto tų, kuriuos Jis myli, širdis įsiplieskia neapsakoma ugnimi: Aš jums duodu naują įsakymą,– sako Jis mokiniams, – kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus².

Kad priartėtumėte prie Viešpaties skaitydami Evangeliją, aš jums patariu visuomet taip įsijausti į sceną, lyg būtumėte dar vienas jos veikėjas. Žinau daugybę sielų taip darant. Taigi, jūs pasinersite į scenos vyksmą, kaip Marija, klausanti Jėzaus žodžių, arba kaip Morta išdrįsite Jam atskleisti net menkiausius savo rūpesčius³.

Viešpatie, kodėl nauju vadini šį įsakymą? Kaip ką tik girdėjome, mylėti artimą jau buvo įsakyta Senajame Testamente. Be to, jūs prisiminsite, kad Jėzus dar savo viešo gyvenimo pradžioje praplėtė šį reikalavimą: „Mylėk savo artimą ir nekęsk savo priešo“. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus⁴.

Viešpatie, leisk mums dar kartą klausti: kodėl ir toliau vadini nauju šį įsakymą? Tą naktį, kelios valandos prieš pasiaukodamas ant Kryžiaus, nuoširdžiai kalbėdamasis su tais, kurie, nors ir pilni silpnybių, netobulumų, kaip ir mes, Tave lydėjo iki Jeruzalės, Tu atskleidei netikėtą meilės mastą: kaip aš jus mylėjau. Tad kaip Apaštalai, Tavo neišmatuojamos meilės liudytojai, galėjo Tavęs nesuprasti!

Mokytojo pavyzdys ir pamokymai yra aiškūs ir tikslūs. Savo mokymą Jis pagrindė nuveiktais darbais. Ir vis dėlto aš ne sykį esu pagalvojęs, kad praslinkus net dvidešimčiai amžių, Jo priesakas tebėra naujas įsakymas, nes mažai kas stengėsi jį įgyvendinti. Kiti, dauguma jų, labiau buvo linkę dėtis ir tebesideda apie jį nieko negirdėję. Kaustomi suvešėjusio egoizmo, jie pareiškia: kam tie keblumai? Mums ir savo rūpesčių per akis.

Toks elgesys nedera krikščionims. Jei išpažįstame tą patį tikėjimą, jei iš tiesų trokštame žengti ryškiais pėdsakais, kuriuos Jėzus paliko žemėje, negalime tenkintis tik tuo, kad kitiems žmonėms padedame išvengti blogio, kurio mes patys nenorime. Tai daug, bet ir labai mažai, esame supratę, kad mūsų meilės matas – Jėzaus elgesys. Jis mums nesiūlo šios elgesio normos kaip tolimo tikslo, kaip visą gyvenimą trunkančios kovos vainikavimo. Todėl ir atkakliai kartoju, kad turite konkrečiai ryžtis – tai išeities taškas. Ir Viešpats tai laiko mūsų išskirtiniu požymiu: Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai.

Jėzus Kristus, mūsų Viešpats, įsikūnijo, priėmė mūsų prigimtį, kad parodytų žmonijai visų dorybių pavyzdį. Jis mus ragina: mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies⁵.

Vėliau, apaštalams aiškindamas, pagal kokį požymį juos atpažins kaip krikščionis, Jis nesako: nes esate nuolankūs. Jis, neprilygstamas tyrumas, nekaltasis Avinėlis, – tobulo, be dėmės Jo šventumo niekas negalėtų sutepti – taip pat nepabrėžia⁶: jie žinos, kad jūs – mano mokiniai, nes esate skaistūs ir dori.

Šiame pasaulyje Jis buvo visiškai neprisirišęs prie žemiškųjų gėrybių. Būdamas visatos Kūrėjas ir Viešpats, Jis net neturėjo kur galvos priglausti⁷. Bet Jis nesako: jie žinos, kad jūs – maniškiai, nes nesate prisirišę prie turtų. Prieš skelbdamas Evangeliją⁸, Jis praleidžia dykumoje keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, laikydamasis griežčiausio pasninko. Taip pat nesako saviškiams: jie supras, jog tarnaujate Dievui, nes nesate nei apsirijėliai, nei girtuokliai.

Apie tai, kas skiria apaštalus ir tikruosius visų laikų krikščionis nuo kitų žmonių, mes jau girdėjome: Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus⁹.

Man atrodo, labai logiška, kad Dievo vaikus, kaip dabar tave ir mane, visuomet turėtų sujaudinti šis primygtinis Mokytojo raginimas. Viešpats nenusprendė, kad stebuklingi ir nepaprasti darbai bus Jo mokinių ištikimybės įrodymas, nors Jis suteikė jiems tokią galią Šventojoje Dvasioje. Taigi ką Jis jiems skelbia? Pažins, kad esate mano mokiniai, jei jūs vieni kitus mylėsite¹⁰.

Ar jūsų nejaudina tai, jog apaštalas Jonas, jau būdamas senas, didžiąją vieno savo laiško dalį skiria mums raginti, kad elgtumės pagal šį dieviškąjį mokymą? Meilė, kuri turi viešpatauti tarp krikščionių, gimsta iš Dievo, kuris yra Meilė. Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė¹⁵. Jis kalba apie brolišką meilę, nes per Kristų mes esame tapę Dievo vaikais. Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!¹⁶

Stipriai belsdamasis į mūsų sąžinę, kad ji taptų jautresnė dieviškajai malonei, šv. Jonas primygtinai sako, jog esame gavę nuostabų Tėvo meilės žmonėms įrodymą. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per Jį¹⁷. Viešpats pats išėjo mūsų pasitikti. Jis davė mums šį pavyzdį, kad kartu su Juo tarnautume kitiems ir, kaip mėgstu kartoti, dosniai padėtumėm savo širdį ant žemės, kad kitiems būtų minkščiau eiti ir jų kova būtų malonesnė. Mes turime taip elgtis, nes tapome vaikais to paties Tėvo, kuris nedvejodamas atidavė mums savo mylimiausią Sūnų.

Apie kokią meilę kalbama? Šventasis Raštas kalba apie dilectio, kad būtų suprasta, jog kalbama ne tik apie juslinę meilę. Šis žodis veikiau išreiškia tvirtą valingą apsisprendimą. Dilectio kilęs iš electio, iš žodžio „pasirinkti“. Aš pridurčiau, kad krikščioniškai mylėti reiškia norą mylėti, Kristuje ryžtis siekti visų be išimties sielų gėrio, joms visoms labiau už viską linkint, kad pažintų Kristų ir Jį pamiltų.

Viešpats mus ragina: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus²³. Mums gali atrodyti nepatrauklūs asmenys, kurie mus atstumtų, jei prie jų prisiartintume. Bet Jėzus prašo mūsų, kad neatsimokėtume jiems blogiu už blogį, nepraleistume progų jiems nuoširdžiai patarnauti, nors mums ir labai būtų sunku, kad niekad jų neužmirštume savo maldose.

Ši dilectio vadinama meilė įgyja šiltesnių atspalvių, kai kalbama apie mūsų tikėjimo brolius, ypač apie tuos, kurie pagal Dievo valią yra arčiausiai mūsų: tėvus, vyrą ar žmoną, vaikus, brolius ir seseris, kolegas ir kaimynus. Jei pristigtų šio švelnumo, ši kilni ir tyra žmogiškoji meilė, nukreipta į Dievą ir Juo pagrįsta, iš tikrųjų nebūtų tikra meilė.

Vienintelis kelias

Įsitikinome, kad meilė neturi nieko bendro su karikatūra, kuria kartais kai kas bando paversti pagrindinę krikščionio dorybę. Tad kodėl reikia apie ją nuolatos kalbėti? Gal tai privaloma tema, bet nelabai įgyvendinama?

Apsižvalgę aplink save, galbūt rastume priežasčių manyti, kad meilė yra nepasiekiama dorybė. Bet, viską apsvarstę antgamtiniu požiūriu, atrasime priežastį: tai nuolatinio ir intensyvaus bendravimo su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi stoka, ir nemokėjimas atpažinti sieloje Šventosios Dvasios veikimo, kurio pirmasis vaisius kaip tik ir yra meilė.

Prisimindamas keletą apaštalo patarimų – neškite vieni kitų naštas ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą³³ –, Bažnyčios Tėvas priduria: mylėdami Kristų, mes nesunkiai pakęsime kitų silpnybes, net to, kurio mes dar nemylime, nes jo darbai nėra geri³⁴.

Štai taip atsiveria kelias, kuris stiprina mūsų meilę. Manydami, kad pirmiausia mums reikia imtis humanitarinės veiklos, pagalbos kitiems užduočių, bodintis Dievo meilės, mes apsirinkame. Mums nevalia apleisti Kristaus todėl, kad rūpinamės savo segančiu artimu, juk privalome jį mylėti dėl Kristaus³⁵.

Nuolat žvelkite į Jėzų. Būdamas Dievas, Jis nusižemino ir priėmė tarno išvaizdą³⁶, kad galėtų tarnauti mums. Tai vienintelis kelias, kuris vertas pastangų. Meilė skatina susivienyti, susitapatinti su mylimu asmeniu. Susivieniję su Kristumi, mes būsime kupini troškimo sekti Juo šiame atsižadėjimo gyvenime, nesavanaudiškai mylėti ir pasiaukoti iki mirties. Kristus mums iškelia alternatyvą: arba gyvensime egoistiškai ir būsime vieniši, ar visas savo jėgas atiduosime tarnavimui kitiems.

Dabar, baigdami šią pokalbio su Viešpačiu valandėlę, prašykime, kad Jis leistų drauge su šv. Pauliumi kartoti: visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje³⁷.

Šventasis Raštas taip pat byloja apie šią meilę karštais žodžiais: giliausivandenys negali užgesinti meilės, nei potvyniai jos paskandinti³⁸. Šios meilės kupina Švč. Marijos Širdis, ir ji tapo visos žmonijos Motina. Švenčiausiajai Mergelei Dievo meilė tai drauge ir rūpinimasis visais savo vaikais. Jos Širdis labai švelni, jautri mažiausiems dalykams – jiems reikia vyno³⁹, – daug kentėjo, matydama tą minios žiaurumą ir tą baisų budelių įtūžį, Jėzaus Kančią ir Mirtį. Bet Marija nieko nesako. Ji myli. Kaip ir Sūnus, ji tyliai atleidžia. Tai ir yra meilės galia.