Punktų sąrašas

Laisvė ir pasiaukojimas

Dievo meilė yra pavydi; Dievui nepatinka, kai pas jį ateinama su išlygomis; Jis nekantriai laukia akimirkos, kai visiškai pasiaukosime, kai mūsų širdyse nebebus tamsių užkaborių, kurių nepasiekiamalonės irantgamtinių dovanų džiaugsmas. Tačiau jūs galbūt suabejosite: ar atsakyti „taip“ šiai nedalomai Meilei nėra savo laisvės praradimas?

Aš linkiu jums ir sau, kad padedant Viešpačiui, kuris savo šviesa nutvieskia šią maldos valandėlę, jog ši tema būtų dar geriau išaiškinta. Visi esame patyrę, kad niekas negali tarnauti Kristui, mūsų Viešpačiui, nepatirdamas skausmo ir nuovargio. Neigti šią realybę – reiškia sakyti, kad nesutikai Dievo. Kęsdama šį skausmą, mylinti siela žino, jog tai laikina, ir netrukus patiria, kad jungas yra švelnus ir našta lengva²⁴, nes Jis neša ją ant savo pečių, kaip nešė Kryžių, kai nupelnė mums amžinąją palaimą. Tačiau yra tokių, kurie, bejėgiškai, niekingai, niūriai rėkaudami, maištauja prieš Kūrėją, aklai ir bergždžiai kartodami vis tą patį, – tai jiems skirti Psalmės žodžiai: veržkimės iš jų jungo grandinių ir nusikratykime jų pančių²⁵. Jie atsisako nešti sunkią kasdienę naštą herojiškai, be triukšmo ir aimanų. Jie nesupranta, kad dieviškoji Valia, net jei atrodo skausminga, reikli, ir yra tikroji laisvė, kurią teikia tik Dievas ir Jo sumanymai.

Pačios sielos laisvę paverčia barikadomis. Mano laisvė! Mano laisvė! Jos turi laisvę ir ja nesinaudoja; jos paverčia ją žemiškuoju stabu ir jį garbina, nes toks ribotas tėra jų suvokimas. Argi tai laisvė? Kokią naudą jie turi iš šio turto, jei neprisiima rimtų įsipareigojimų, nuo kurių priklauso visa jų egzistencija? Toks elgesys prieštarauja žmogaus orumui, kilnumui. Toks žmogus neturi tikslo, neranda kryptingo kelio, kuris teikia prasmę mūsų žingsniams žemėje. Ir kaip tik tokios sielos – jūs irgi tokių pažinote, – paskui susivilios paika tuštybe, egoistiniu išpuikimu, gašlumu.

Jų laisvė nevaisinga arba veda menkus vaisius. Tie, kurie laisva valia nepasirenka teisingų elgesio kriterijų, anksčiau ar vėliau leisis kitų valdomi, gyvens tingėdami kaip parazitai, priklausomi nuo kitų sprendimų. Jie bus visų vėjų blaškomi, ir visada kiti viską spręs už juos. Jie – lyg bevandeniai debesys, vaikomi vėjų, tartum bevaisiai medžiai rudenį, du kartus mirę ir išrauti²⁶, net jeigu dangstosi nuolatiniu plepėjimu ar kitomis savigynos priemonėmis, kuriomis stengiasi nuslėpti savo charakterio trūkumus, drąsos ir garbingumo stygių.

Jie atkakliai kartoja: niekas manęs nevaržo! Niekas? Deja, viskas varžo šią tariamą laisvę, kuri neatsakinga už savo laisvų poelgių padarinius. Ten, kur trūksta Dievo meilės, nėra asmeninės ir atsakingos laisvės; tariama laisvė yra tik prievarta. Negalėjimas apsispręsti, neryžtingumas yra lyg kokia medžiaga, kurią aplinkybės modeliuoja savaip. Ją gali formuoti, kas tik nori: ir aistros, ir nuodėmių pažeistos prigimties blogiausi polinkiai.

Prisiminkite palyginimą apie talentus. Tarnas, kuris gavo vieną talentą, galėjo, kaip ir jo draugai, panaudodamas savo sugebėjimus, iš jo gauti pelno. Ir ką jis nusprendžia? Baimė prarasti savo talentą jį verčia abejoti. Gerai. O kas toliau? Jis jį užkasa!²⁷ Ir šis turtas neduoda vaisių.

Nepamirškime šio pasakojimo apie liguistą baimę garbingai gauti naudos iš savo gebėjimo dirbti, savo nuovokumo, savo valios – visų žmogiškųjų savybių. Aš talentą užkasu, rodos, tvirtina šis vargšas, ir mano laisvė yra išgelbėta! Ne. Jo laisvė nuvyto dėl kažko labai konkretaus, dėl nykiausios ir nevaisingiausios sausros. Ji pasirinko, nes turėjo taip padaryti, bet pasirinko blogai.

Nėra nieko klaidingesnio, kaip laisvę priešpastatyti pasiaukojimui, nes pasiaukojimas yra laisvės padarinys. Pagalvokite: motina aukojasi savo vaikams, nes ji pasirinko tokią dalią; ir nuo meilės priklausys jos laisvės išraiška. Kuo ši meilė didesnė, tuo laisvė bus vaisingesnė; jos vaikų laimė gimsta iš šios palaimintos laisvės, kuri išreiškiama pasiaukojant ir iš pasiaukojimo kilo, o tai iryra laisvė.

Bet jūs manęs paklausite, ar pasiekę tai, ką mylime visa siela, mes daugiau neieškosime? Ar laisvė bus užgesusi? Patikėkite, tada ji bus veiklesnė nei bet kada, nes meilė nesitenkina kasdienybe, ji nesuderinama ir su nuoboduliu ar apatija. Mylėti – tai kasdien vėl pradėti tarnauti meilės darbais.

Pabrėžiu, ir norėčiau tai įrėžti kiekvieno jūsų sąmonėje: laisvė ir pasiaukojimas neprieštarauja vienas kitam; jie vienas kitą papildo. Laisvė aukojama tik iš meilės; kitokio savęs išsižadėjimo nesuvokiu. Tai nėra geriau ar blogiau pavykęs žodžių žaismas. Kai laisva valia aukojamės, kiekvieną tarnavimo akimirką laisvė atnaujina meilę. Taigi atsinaujinti reiškia nuolat būti jaunam, kilniam, gebančiam turėti aukštų idealų ir mokančiam aukotis. Prisimenu džiaugsmą, kurį patyriau sužinojęs, kad portugališkai jaunimas – „os novos“²⁸. Iš tiesų jis toks ir yra. Primenu jums tai, nes už mano pečių jau gerokai metų. Todėl, kai altoriaus papėdėje meldžiuosisavo didžio džiaugsmo Dievui²⁹, jaučiuosi labai jaunas ir žinau, kad niekada nesugebėčiau savęs laikyti senu. Jei esu ištikimas savo Dievui, Meilė mane nuolat gaivins: mano jaunystė vėl atsinaujins, lyg būčiau erelis³⁰.

Iš meilės laisvei mes prisirišame. Tik iš puikybės šie ryšiai darosi sunkūs it grandinės. Tikras nuolankumas, kurio mus moko Tas, kuris yra švelnios ir nuolankios širdies, mums rodo, kad jo jungas yra švelnus ir jo našta lengva³¹: jungas – tai laisvė, jungas – tai meilė, jungas – tai vienybė, jungas – tai gyvenimas, kurį Jis mums atpirko ant Kryžiaus.

Mūsų šventoji Motina Bažnyčia visada gynė laisvę ir atmetė visus fatalizmus – ir senus, ir naujesnius. Ji pabrėžia, jog kiekviena siela yra savo likimo šeimininkė, kad ir kokie būtų padariniai: ir tie, kurieneatsisakė gėrio, eis į amžinąjį gyvenimą; o tie, kurie nusikalto, – į amžinąją ugnį³⁴. Tokia galimybė, atsiverianti mums visiems, tau ir man, niekada nepaliauja mūsų stulbinti, nors ji yra mūsų didingumo požymis. Nuodėmė yra norėta blogybė, kuri nebūtų nuodėmė, jei ji neužsimegztų mūsų pačių valia: šis tvirtinimas toks akivaizdus, kad vienodai suprantamas ir negausiam būriui išminčių ir gausybei nemokšų, gyvenančių po saule³⁵.

Vėl kreipiu dėkingumo kupiną širdį savo Dievo, savo Viešpaties link, nes niekas Jam netrukdė mus sukurti nepriekaištingus, apdovanotus nenugalimu gėrio polinkiu; bet Jis nusprendė, kad Jotarnai būtų geresni, jeigu jie jam tarnautų laisvai³⁶. Kokia didinga mūsų Tėvo meilė ir gailestingumas! Suvokęs Jo dieviškas paikystes savo vaikų atžvilgiu, norėčiau turėti tūkstantį ir dar daugiau burnų, tiek pat širdžių, kad galėčiau gyventi nuolat šlovindamas Dievą Tėvą, Dievą Sūnų, Dievą Šventąją Dvasią. Žinokite, kad Visagaliui, Tam, kuris savo Apvaizda valdo Visatą, nereikia vergų; Jam mielesni laisvi vaikai. Nors mes gimėme proni ad peccatum, linkę į nuodėmę dėl pirmosios poros nuopuolio, Jis kiekvienam iš mūsų įžiebė savo beribės išminties kibirkštėlę, potraukį gėriui, begalinės ramybės troškulį. Jis leidžia mums suprasti, kad mes pasiekiame tiesą, palaimą ir laisvę tada, kai stengiamės savo sieloje sudaiginti šią amžinojo gyvenimo sėklą.

Kartoju: man priimtina tik ta vergovė, kuri kyla iš Dievo Meilės. Ir todėl, kaip aiškinau ir kitais atvejais, religija yra didžiausias maištas žmogaus, nenorinčio gyventi gyvulišką gyvenimą, nenorinčio pasiduoti ir nurimti,kol nepažins ir nebendraus su Kūrėju. Aš linkiu, kad jūs, maištininkai, nebūtumėte susipančioję jokiais ryšiais, nes noriu, ir Kristus to nori iš mūsų, kad būtumėte Dievo vaikai. Vergija ar dieviškoji sūnystė – štai mūsų gyvenimo dilema. Arba Dievo vaikai, arba puikybės, gašlumo, slegiančio egoizmo, su kuriuo grumiasi tiek sielų, vergai.

Dievo meilė nukreipia mus į tiesos, teisingumo, gėrio kelią. Kai nusprendžiame atsakyti Viešpačiui: mano laisvė priklauso Tau, mes nusikratome visų grandinių, visų tų menkniekių, juokingų rūpesčių, niekingų ambicijų. O laisvė – šis neišmatuojamas turtas, šis nuostabus perlas, kurį būtų liūdna išmesti kiaulėms⁴⁷ –skirta tam, kad išmoktume daryti gera⁴⁸.

Štai kas yra šlovingoji Dievo vaikų laisvė! Krikščionys, kurie pasiduotų nevilčiai dėl prievartos ar pavyduliautų tiems, kurie nepriėmė Dievo Žodžio, įrodytų, kad menkai suvokia, kas yra mūsų tikėjimas. Jeigu mes iš tikrųjų stengsimės įgyvendinti Dievo Įstatymą, nors tai ne visada pavyksta, mes pasirodysime apdovanoti nuostabiai tvirta dvasia, kuriai nereikia kitur ieškoti didžiausios žmogiškojo orumo prasmės.

Mūsų tikėjimas nėra nei našta, nei apribojimas. Jei kas mano kitaip, jo krikščioniškos tiesos supratimas labai menkas. Pasirinkdami Dievą, mes nieko neprarandame, mes laimime viską: kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją⁴⁹.

Mes ištraukėme laimingą bilietą ir gavome dovaną. Jei kas nors trukdys mums tai aiškiai suvokti, turime pažvelgti į savo sielos gelmę: galbūt ten per mažai tikėjimo, per mažai asmeninio ryšio su Dievu, per mažai maldingo gyvenimo. Mes turime prašyti Viešpatį, per Jo ir mūsų Motiną, kad sustiprintų mūsų meilę Jam, suteiktų mums malonę džiaugtis Jo buvimo saldybe, nes tik mylėdami pasieksime pilnutinę laisvę, kurios niekada nenorėsime prarasti, kuri bus mūsų meilės objektas visą amžinybę.