Punktų sąrašas

Žinoma,bailių ir lengvabūdžių apstu, bet mūsų žemėje yra ir daug teisingų žmonių, kurie vadovaujasi kilniu idealu, – net jeigu tai yra tik filantropija be antgamtinės sampratos. Jie ištveria visokius nepriteklius ir dosniai tarnauja kitiems, norėdami palengvinti jų kančią ir sunkumus. Gerbiu ir netgi gėriuosi atkaklumu tų, kurie pluša dėl kilnaus idealo. Tačiau laikau savo pareiga priminti, kad viskas, ko imamės čia žemėje, jei tai tik mūsų sumanymas, yra paženklinta laikinumo. Apmąstykite Šventojo Rašto žodžius: apsvarsčiau visa, ką mano rankos buvo padariusios, ir sunkų triūsą, kurį buvau įdėjęs. Tikėk manimi, visa buvo tik rūkas ir vėjų vaikymas! Nebuvo nieko naudinga po saule!⁵

Šis laikinumas anaiptol neužgniaužia vilties. Kaip tik priešingai, kai pripažįstame žemiškųjų užmojų menkumą ir ribotumą, mūsų triūsas atsiveria tikrajai vilčiai, – išaukštinančiai kiekvieną žmogaus darbą ir paverčiančiai jį susitikimo su Dievu vieta. Mūsų triūsą nutvieskia amžinybės šviesa, išsklaidanti nusivylimo tamsumas. Tačiau jeigu savo trumpalaikius sumanymus mes paverčiame absoliučiais tikslais, nukreipiame akis nuo amžinybės ir tikrojo tikslo, kuriam esame sukurti, – mylėti ir garbinti Viešpatį, o paskui regėti Jį danguje, tada gražiausi ketinimai tampa išdavystėmis, netgi žmonių paniekinimo būdais. Atsiminkite šv. Augustino nuoširdžius, gerai žinomus žodžius (jis buvo patyręs tiek daug kartėlio, kai dar nepažino Dievo ir ieškojo laimės ne Jame): Tu mus kreipi į save, ir mūsų širdis patirs poilsį tik tuomet, kai ras ramybę į Tavyje!⁶ Turbūt nėra nieko tragiškesnio žmogaus gyvenime, kai viltis klastojama ir iškraipoma, kai ji sudedama ne į Meilę, be paliovos gaivinančią, o į ką nors kita.

Jausmo ir žinojimo, kad esu Dievo sūnus, tikrumas pripildo mane – norėčiau, jog ir jūs tai patirtumėte – tikros vilties, tos dieviškosios dorybės, kuri, perduota kūrinijai, prisitaiko prie mūsų prigimties ir kartu tampa labai žmogiška dorybe. Esu laimingas, nes tikiu, kad pasieksime dangų, jei būsime visados ištikimi; džiaugiuosi palaima, kuri mums teks quoniam bonus⁷, nes mano Dievas yra geras ir Jo gailestingumas begalinis. Šis tikrumas padeda man suprasti, kad tik tai, kas Dievo paženklinta, turi neišdildomą amžinybės antspaudą ir nenykstamą vertę. Tad štai kodėl viltis neatitolina manęs nuo šios žemės dalykų – priešingai, ji netgi priartina mane prie tos pačios tikrovės naujaip, krikščioniškai, kai visur siekiama atrasti ryšį tarp mūsų puolusios prigimties ir Dievo, mūsų Kūrėjo ir Atpirkėjo.

Kuo viltis?

Turbūt ne vienas savęs klausia: kuo mes, krikščionys, turime viltis? Juk pasaulis siūlo daug gėrybių, priimtinų mūsų širdžiai, kuri trokšta laimės ir karštai siekia meilės. Be to, mes norime plačiai skleisti džiaugsmą ir ramybę: pasiekę asmeninės gerovės, stengiamės, kad ir visi, mus supantys, būtų laimingi.

Deja, kai kurie žmonės, vadovaudamiesi garbingu, bet paviršutinišku požiūriu, tiktai laikinais ir nepastoviais tikslais, pamiršta, jog krikščionis turi siekti aukštesnių – amžinųjų – viršūnių. Mūsų tikslas – pati Dievo Meilė. Mes trokštame gėrėtis Ja su nesenkančiu džiaugsmu. Daugybe būdų patyrėme, kad šios žemės dalykai mums visiems pasibaigs sulig šiuo pasauliu, o kiekvienam žmogui netgi anksčiau – mirštant (nei garbės, nei turtų nenusinešime į kapus). Todėl su vilties duotais sparnais, skraidinančiais mūsų širdis į Viešpatį, išmokome melstis: in Te Domine speravi, non confundar in aeternum⁸. Sudėjau viltį į Tave, Viešpatie, kad tavo ranka mane vestų dabar ir visados, ir per amžių amžius.