Punktų sąrašas

Dievo akivaizdoje vis klauskime savęs: Viešpatie, kodėl Tu mums davei šią galią? Kodėl leidai mums Tave pasirinkti arba Tave atstumti? Tu nori, kad mes išmintingai ja pasinaudotume. Viešpatie, ką nori, kad aš padaryčiau?¹⁷ Ir išgirstame skaidrų ir aiškų atsakymą: mylėk Viešpatį savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu¹⁸.

Ar suprantate, ką noriu pasakyti? Laisvė įgyja tikrąją prasmę, kai ja naudojamasi atperkančios tiesos labui, kai ji pasitelkiama ieškant begalinės vienintelio Dievo meilės, kuri mus išlaisvina iš visokios vergovės. Aš kasdien vis labiau trokštu visam pasauliui byloti apie šį neišmatuojamą krikščionio turtą: Dievo vaikų¹⁹ šlovės laisvę! Čia ir yra esmė teisingos valios, kuri mus moko ieškoti gėrio, prieš tai jį atskyrus nuo blogio²⁰.

Norėčiau, kad pamąstytumėte apie svarbų dalyką – apie mūsų sąžinės atsakomybę. Niekas negali už mus nuspręsti: štai aukščiausias žmogiškojo orumo laipsnis – jie patys turi pasirinkti gėrį, o ne kas nors kitas už juos²¹. Daugelis iš savo tėvų paveldėjo katalikišką tikėjimą, ir antgamtinis gyvenimas Dievo malone mūsų sielose prasidėjo tada, kai vos gimę gavome krikštą. Bet visą gyvenimą, ir net kiekvieną dieną, mes turime atnaujinti savo apsisprendimą mylėti Dievą labiau už viską. Tik tas yra tikras krikščionis, kuris paklūsta vien Dievo Žodžio galiai²², kuris paklūsta pagarbiai, nekeldamas sąlygų, kuris pasiryžęs priimti, kad atsispirtų velnio gundymui, Kristaus nuostatą: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk²³.

Atsakomybė prieš Dievą

Pradžioje Dievas sukūrė žmogų, ir suteikė jam laisvą valią (Sir 15,14). Taigi žmogus nebūtų tuo, kuo yra, jei jis neturėtų laisvo pasirinkimo⁴². Mes esame atsakingi prieš Dievą už visus veiksmus, kuriuos laisvai atliekame. Niekur nepasislėpsi. Žmogus stovi prieš Dievą, ir turi apsispręsti, ar gyvens kaip Jo draugas, ar kaip priešas. Taip prasideda vidinės kovos kelias, kuris tęsiasi visą gyvenimą, nes tol, kol trunka kelionė žemėje, niekas nepasiekia savo laisvės pilnatvės.

Be to, krikščioniškasis tikėjimas mus skatina kovoti dėl kitų laisvės, pirmiausia grumtis su kiekviena apgaulinga prievarta skleidžiant tikėjimą. Jei mus reikia tempti prieKristaus, mes tikime nenoromis; tada naudojama prievarta, o ne laisvė. Galima nenoromis įeiti į bažnyčią, galima nenoromis prisiartinti prie altoriaus, galima nenoromis priimti Sakramentus. Bet tikėti gali tik tas, kuris nori⁴³. Aišku, kad pasiekus proto brandos, reikalinga asmeninė laisvė įžengti į Bažnyčią ir atsiliepti į nuolatinius Viešpaties mums siunčiamus kvietimus.

Palyginime apie kviestuosius į puotą šeimos tėvas, sužinojęs, jog kai kurie iš jų atsisakinėjo dalyvauti šventėje be rimtų priežasčių, liepia savo tarnui: eik į kelius bei patvorius ir varu atvaryk, kad mano namai būtų pilni – compelle intrare⁴⁴. Ar tai ne prievarta žmonėms? Ar tai ne pasikėsinimas į kiekvienos sąžinės teisėtą laisvę?

Jeigu apmąstysime Evangeliją, jeigu įsigilinsime į Jėzaus mokymą, šių įsakymų nesupainiosime su prievarta. Matote, kaip Kristus visada įkalbinėja: jeigu tu nori būti tobulas..., jeigu kas norsnori sekti paskui mane… Šiame compelle intrare nėra jokios prievartos, nei fizinės, nei moralinės. Jis atspindi krikščioniškojo pavyzdžio galią – šitaip parodoma Dievo galybė: Matote, kaip Tėvaspatraukia, jis visus džiugina mokydamas, bet neįpareigodamas. Tuo būdu Jis patraukia prie savęs⁴⁵.

Kai kvėpuojama šia laisvės atmosfera, suprantama, kad blogas elgesys nėra išsilaisvinimas, bet vergovė. Tas, kuris nusideda Dievui, išsaugo savo laisvą valią prievartinei laisvei, bet jis jos neteko klaidingai laisvei⁴⁶. Galbūt jis pasakys, kad elgėsi paklusdamas savo polinkiams, bet kai jis prabils apie laisvę, jo balsas skambės dirbtinai, nes jis bus tapęs vergu to, ką pasirinko, ir jo pasirinkimas bus blogiausias – jis pasirinko ne Dievą, o tai nėra laisvė.

Kartoju: man priimtina tik ta vergovė, kuri kyla iš Dievo Meilės. Ir todėl, kaip aiškinau ir kitais atvejais, religija yra didžiausias maištas žmogaus, nenorinčio gyventi gyvulišką gyvenimą, nenorinčio pasiduoti ir nurimti,kol nepažins ir nebendraus su Kūrėju. Aš linkiu, kad jūs, maištininkai, nebūtumėte susipančioję jokiais ryšiais, nes noriu, ir Kristus to nori iš mūsų, kad būtumėte Dievo vaikai. Vergija ar dieviškoji sūnystė – štai mūsų gyvenimo dilema. Arba Dievo vaikai, arba puikybės, gašlumo, slegiančio egoizmo, su kuriuo grumiasi tiek sielų, vergai.

Dievo meilė nukreipia mus į tiesos, teisingumo, gėrio kelią. Kai nusprendžiame atsakyti Viešpačiui: mano laisvė priklauso Tau, mes nusikratome visų grandinių, visų tų menkniekių, juokingų rūpesčių, niekingų ambicijų. O laisvė – šis neišmatuojamas turtas, šis nuostabus perlas, kurį būtų liūdna išmesti kiaulėms⁴⁷ –skirta tam, kad išmoktume daryti gera⁴⁸.

Štai kas yra šlovingoji Dievo vaikų laisvė! Krikščionys, kurie pasiduotų nevilčiai dėl prievartos ar pavyduliautų tiems, kurie nepriėmė Dievo Žodžio, įrodytų, kad menkai suvokia, kas yra mūsų tikėjimas. Jeigu mes iš tikrųjų stengsimės įgyvendinti Dievo Įstatymą, nors tai ne visada pavyksta, mes pasirodysime apdovanoti nuostabiai tvirta dvasia, kuriai nereikia kitur ieškoti didžiausios žmogiškojo orumo prasmės.

Mūsų tikėjimas nėra nei našta, nei apribojimas. Jei kas mano kitaip, jo krikščioniškos tiesos supratimas labai menkas. Pasirinkdami Dievą, mes nieko neprarandame, mes laimime viską: kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją⁴⁹.

Mes ištraukėme laimingą bilietą ir gavome dovaną. Jei kas nors trukdys mums tai aiškiai suvokti, turime pažvelgti į savo sielos gelmę: galbūt ten per mažai tikėjimo, per mažai asmeninio ryšio su Dievu, per mažai maldingo gyvenimo. Mes turime prašyti Viešpatį, per Jo ir mūsų Motiną, kad sustiprintų mūsų meilę Jam, suteiktų mums malonę džiaugtis Jo buvimo saldybe, nes tik mylėdami pasieksime pilnutinę laisvę, kurios niekada nenorėsime prarasti, kuri bus mūsų meilės objektas visą amžinybę.

Aš surinksiu jus iš visų tautų ir visų vietų <...> ir sugrąžinsiu į tą vietą, iš kurios ištrėmiau⁷. Mes vaduojamės iš vergijos malda: žinome esą laisvi, mus tarsi kelia aukštyn meilės giesmė – meile liepsnojančios sielos garbinimas, kuriuo išsakome troškimą nesitraukti nuo Dievo. Tai naujas būdas vaikščioti žeme, dieviškas, antgamtinis, nuostabus būdas. Ir, kaip daugelis XVI amžiaus ispanų rašytojų, mes galbūt norėsime pasidžiaugti: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus!⁸

Džiaugsmingai priimame būtinybę daugelį metų darbuotis šiame pasaulyje, kuriame Jėzus turi labai nedaug draugų. Tarnaukime Dievui ir Bažnyčiai. Darykime be jokios prievartos: in libertatem gloriae filiorum Dei⁹, qua libertate Christus nos liberavit¹⁰, – laisvi kaip Dievo vaikai, juk tą laisvę Kristus mums nupelnė mirdamas ant Kryžiaus.