Punktų sąrašas

Rūpinkimės vynuogynu

Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį²².

Aš norėčiau, kad apmąstytume šį palyginimą mus dominančiu požiūriu. Tradicija šiame pasakojime matė Dievo išrinktosios tautos likimo įvaizdį, ir mums akivaizdžiai parodė, kaip mes, žmonės, į tokią Viešpaties meilę atsakome neištikimybe ir nedėkingumu.

Noriu sustoti kaip tik prie šių žodžių: jis iškeliavo į svetimą šalį. Pirmiausia, padariau išvadą, kad mums, krikščionims, nevalia palikti vynuogyno, kur Viešpats mums leido triūsti. Mes turime skirti savo jėgas šiam darbui, to aptvaro viduje, dirbti prie spaustuvo ir, baigę kasdienį triūsą, pailsėti. Jei leisimės suviliojami patogumais, tai bus tarsi atsakymas Kristui: mano metai priklauso man, o ne Tau! Aš nenoriu rūpintis Tavo vynuogynu.

Viešpats mums dovanojo gyvenimą, jutimus, gebėjimus, nesuskaičiuojamas malones, ir mes neturime teisės pamiršti, kad esame darbininkai tarp daugybės kitų šiuose plotuose, kur Jis mus sukvietė, kad drauge parūpintume maisto kitiems. Tai mūsų vieta – mūsų aptvaras, čia mes turime kasdien dirbti drauge su Juo, įtraukti į atpirkimo darbą²³.

Leiskite primygtinai paklausti: argi tavo laikas priklauso tau? Tavo laikas priklauso Dievui! Gali būti, kad dėl Dievo gailestingumo egoizmas šią akimirką nėra iškerojęs tavo sieloje. Kalbu todėl, kad jei kartais pajustum, jog tavo tikėjimas į Kristų susvyravo. Tada aš tavęs prašau – tavęs prašo Dievas – būk ištikimas savo pasiryžimui pažaboti puikybę, sutramdyti vaizduotę, neleisk sau lengvabūdiškai pasitraukti į nuošalę, dezertyruoti.

Tie padieniai darbininkai aikštėje visą dieną dykinėjo. Tas, kuris užkasė talentą žemėje, tenorėjo „prastumti laiką“; tas, kuris turėjo rūpintis vynuogynu, iškeliavo kitur. Visi jie turi bendrą bruožą – tai abejingumas didžiai užduočiai, kurią Mokytojas patikėjo kiekvienam krikščioniui, – laikyti save Jo instrumentu ir elgtis kaip Jo instrumentai, kad su Juo atpirktume žmoniją; visą savo gyvenimą džiaugsmingai paaukoti sielų gerovei.

Atleiskite už šį nukrypimą, ir nors nenutolome nuo temos, sugrįžkime prie pagrindinės minties. Įsidėmėkite, jog profesinis pašaukimas yra esminė, neatskiriama krikščionio gyvenimo dalis. Viešpats nori, kad būtumėte šventi toje vietoje, kur esate, dirbdami savo darbą, kurį pasirinkote dėl vienos ar kitos priežasties: man visi darbai atrodo geri ir kilnūs, jei neprieštarauja dieviškajam įstatymui, ir yra tinkami, kad būtų pakylėti į antgamtinį lygį, tai yra įsilietų į Meilės srovę, neatsiejamą nuo Dievo vaiko gyvenimo.

Man visada nepatogu, kai kas nors, kalbėdamas apie savo darbą, dedasi auka, ima skųstis, kad darbas trunka nežinia kiek valandų per dieną, nors iš tikrųjų tas žmogus neatlieka nė pusės darbų, kuriuos padaro daugelis jo kolegų, galbūt plušančių tik iš egoistinių arba grynai žmogiškų paskatų. Kiekvienas iš mūsų, čia esančių, ir dabar besikalbančių su Jėzumi, dirba labai konkretų darbą: yra gydytojas, advokatas, ekonomistas… Tik pagalvokite apie savo kolegas, kurie yra profesionalūs, sąžiningi, paslaugūs. Ar jie neatiduoda šiam darbui daug dienos ir net nakties valandų? Ar nieko negalime iš jų pasimokyti?

Apie tai kalbėdamas, aš analizuoju ir savo elgesį ir turiu jums prisipažinti, jog kai sau užduodu šį klausimą, pajuntu gėdą ir tuoj pat noriu atsiprašyti Dievo, nes matau, kad mano atsakymas toks silpnas, toks nutolęs nuo misijos, kurią mums Dievas skyrė pasaulyje. Kristus, – rašo Bažnyčios Tėvas, – mus paliko šiame pasaulyje, kad mes būtume kaip žibintai, kad taptume kitų žmonių mokytojais, kad veiktume kaip mielės, kad gyventume tarp žmonių kaip angelai, kaip suaugusieji tarp vaikų, kaip dvasingos būtybės tarp racionalių asmenų, kad būtume sėkla, kad duotume vaisių. Jei mūsų gyvenimas taip švytėtų, mums nereikėtų atverti burnos. Žodžiai būtų nereikalingi, jei mes galėtume parodyti savo darbus. Nebūtų nė vieno pagonio, jei būtume tikri krikščionys¹².

Profesinio gyvenimo pavyzdys

Klystume manydami, kad apaštalavimas – tai tik kelių maldingumo praktikų atlikimas. Tu ir aš esame krikščionys, bet kartu esame ir piliečiai, ir dirbantieji, turintys aiškias pareigas, kurias mums reikia atlikti pavyzdingai, jei tikrai norime šventėti. Jėzus Kristus mus ragina: Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje¹³.

Profesinis darbas, kad ir koks būtų, tampa žiburiu, apšviečiančiu jūsų kolegas ir draugus. Todėl aš primenu šiuos žodžius Opus Dei nariams, – beje, jie tinka visiems, kurie manęs klauso: tai kas, kad sakoma, jog Jonas – geras mano sūnus, geras krikščionis, bet prastas batsiuvys Jei žmogus nesistengia gerai išmokti savo amato, rūpestingai atlikti savo darbo, jis negalės jo nei pašventinti, nei paaukoti Viešpačiui. O kasdienio darbo pašventinimas – tikrojo dvasingumo pamatas tiems, kurie, pasinėrę į žemiškus dalykus, yra pasiryžę bendrauti su Dievu.

Kalbu jums ne apie tariamus idealus. Kalbu apie labai konkrečius, labai svarbius dalykus, kurie gali pakeisti pačią pagoniškiausią ir dieviškiems reikalavimams priešiškiausią aplinką, kaip tai atsitiko mūsų Išganymo eros pradžioje. Įsiklausykite į tų laikų nežinomo autoriaus žodžius, apibendrinančius mūsų pašaukimo didybę: Krikščionys pasauliui yra tai, kas siela – kūnui. Jie gyvena pasaulyje, bet nėra supasaulėję,kaip ir siela glūdi kūne, bet ji nėra kūniška. Jie esti kiekvienoje tautoje, kaip siela – kiekvienoje kūno dalyje. Jie veikia savo vidiniu gyvenimu nepastebimai, kaip siela – savo esme... Jie kaip keliaujantys maldininkai tarp nykstančių daiktų, tikėdami dangaus amžinumu, kaip nemirtinga siela dabar turi mirtingą buveinę. Persekiojimai diena po dienos didina jų skaičių, kaip apsimarinimas gražina sielą… Ir jiems neleidžiama išsižadėti savo misijos žemėje, kaip sielai ne valia savo noru atsiskirti nuo kūno¹⁷

Taigi klystume, jei nesirūpintume žemiškais reikalais: ir čia Viešpats mūsų laukia. Būkite tikri, kad per kasdienio gyvenimo aplinkybes, – Apvaizdos, Jos begalinio išmintingumo siųstas arba leistas, – mes, žmonės, turime priartėti prie Dievo. Nepasieksime šio tikslo, jei nesistengsime darbo atlikti iki galo, jei prarasime tą žmogišką ir antgamtinį įkarštį, su kuriuo ėmėmės darbo; jei neįvykdysime savo užduoties taip, kaip geriausias iš mūsų kolegų, ir net geriau nei geriausias, – aš manau, kad taip ir bus, jei tikrai to norite, – nes panaudosime visas garbingas žemiškąsias ir būtinas dvasines priemones, kad dovanotume Viešpačiui kruopščiai, kone tobulai atliktą darbą.

Iš meilės Dievui, iš meilės sieloms ir atsiliepdami į savo krikščioniškąjį pašaukimą, turime rodyti pavyzdį. Kad nepapiktintumėte kitų ir patys netaptumėte moralinio sugedimo priežastimi, kad nekiltų nė menkiausio įtarimo, jog Dievo vaikai yra nerūpestingi arba nevykėliai, turite jausti atsakomybę už savo elgesį. Ir valstietis, kuris aria žemę, nuolat širdyje kreipdamasis į Dievą, ir dailidė, ir kalvis, tarnautojas, inteligentas – visi krikščionys, – turi būti pavyzdys savo kolegoms. Ir jokios puikybės, nes gerai žinome, kad tik Dievas padės mums pasiekti pergalę, nes mes nes vieni, nuo jo atsiskyrę, nieko nuveikti negalime²⁴. Taigi kiekvienas, triūsdamas savo vietoje, kurią užima visuomenėje, turi jausti pareigą daryti Dievo darbą, visur skleidžiantį Viešpaties ramybę ir džiaugsmą. Tobulas krikščionis visada kupinas ramybės ir džiaugsmo. Ramybės, nes jaučiasi esąs Dievo akivaizdoje, džiaugsmo – nes Dievo apdovanotas. Toks krikščionis yra tikrai karališkasis asmuo, Dievo šventasis kunigas²⁵.

Drąsa kalbėti apie Dievą

O kaip mes apaštalausime? Pirmiausia pavyzdžiu, gyvendami pagal Tėvo Valią, kaip Jėzus mums apreiškė savo gyvenimu ir mokymu. Tikėjimas yra tikras, kai mūsų darbai neprieštarauja žodžiams. Tikro tikėjimo įrodymas – mūsų elgesys. Jei nesistengiame daryti to, ką išpažįstame žodžiais, nesame nuoširdžiai tikintys.