Punktų sąrašas

Apaštalavimas kasdieniame gyvenime

O dabar pakalbėkime apie kitą žvejybą – jau po Jėzaus Kristaus Kančios ir Mirties. Tris kartus išsigynęs Viešpaties, Petras nusižeminęs ir sielvartaudamas verkė; gaidžiui užgiedojus jis prisiminė Viešpaties perspėjimą ir kuo nuoširdžiausiai Jo atsiprašė. Atgailaujančia širdimi laukdamas žadėto Prisikėlimo, jis verčiasi savo amatu: žvejoja. Mūsų dažnai klausia, kodėl Petras ir Zebediejaus sūnūs vėl ėmėsi to paties darbo, kaip iki tol, kai Viešpats juos pašaukė. Jie iš tiesų buvo žvejai, kai Jėzus jiems tarė: sekite paskui mane, ir aš padarysiu jus žmonių žvejais. Tiems, kurie stebisi tokiu elgesiu, turime atsakyti, kad Jėzus apaštalams nedraudė dirbti savo įprastinio darbo, nes jis buvo doras ir garbingas.²⁴

Apaštalavimas, šis karštas noras, uždegantis paprasto krikščionio širdį, neatsiejamas nuo jo kasdienio darbo, kuris paverčiamas proga asmeniškai susitikti su Kristumi. Siekdami tų pačių tikslų, kaip ir bendradarbiai, draugai ir giminaičiai, galime padėti jiems per darbą priartėti prie Kristaus, kuris laukia mūsų ant ežero kranto. Pirma žvejas, paskui – apaštalas. Sykiu apaštalas ir žvejas. Ta pati profesija ir pirma, ir paskui.

Tai kas gi keičiasi? Keičiasi tai, kad siela mato atsiveriant platesnius, erdvesnius horizontus tarnystei, nes Kristus įžengė į ją, kaip kad į Petro valtį. Siela kupina nenumaldomo noro visiems žmonėms skelbti magnalia Dei²⁵ – įstabius Viešpaties darbus, kuriuos Jis daro, jei mes netrukdome. Negaliu nutylėti, kad kunigų profesinis darbas, jei taip galima pavadinti, yra dieviškoji ir visuomeninė tarnystė, kuriai jie turi atiduoti visas jėgas. Jei kunigui lieka laiko kitokiam, ne kunigiškam darbui, jis gali būti tikras, kad nepakankamai uoliai atlieka savo pareigą.

Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi“. Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo.

Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus.²⁶

Jis eina šalia savo apaštalų, yra drauge su jam atsidavusiomis sielomis; tačiau jie to nepastebi. Kiek sykių Kristus būna ne šalia mūsų, bet mumyse; o mes taip pasinėrę į žemišką gyvenimą! Kristus yra visai čia pat ir nesulaukia iš savo vaikų nei švelnaus žvilgsnio, nei meilės žodžio, nei gero darbo.

Šv. Jonas rašo, jog mokiniainepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“²⁷ Šis Kristaus gyvenimo epizodas mane džiugina. Šitaip kalba Jėzus Kristus, Dievas, jau turintis šlovingąjį kūną! „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite.“ Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės.²⁸ Dabar mokiniai susivokia. Jie prisimena, ką daugybę kartų girdėjo iš paties Mokytojo lūpų: žmonių žvejai, apaštalai. Ir jie suvokia, kad viskas įmanoma, nes žvejybai vadovauja Jis.

Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“²⁹ Meilė atpažįsta iš tolo. Meilė pirmoji pajaučia ir atsiliepia. Tas apaštalas jaunuolis, paskatintas nuoširdaus jausmo Viešpačiui, – o jis mylėjo Kristų visa savo tyra ir švelnia širdimi, sušunka: „Tai Viešpats!“

Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, nes buvo neapsirengęs, ir šoko į ežerą.³⁰ Petras – tai tikėjimas. Todėl šoka į vandenį, pagautas nuostabios drąsos. O ką galime padaryti mes, pilni Jono meilės ir Petro tikėjimo?

Be to, kas yra nurodęs, kad, norint kalbėti apie Kristų, norint skleisti Jo mokymą, reikia daryti keistus, nepaprastus dalykus? Gyvenk įprastą gyvenimą; dirbk, kur tau skirta, stenkis atlikti tau patikėtas pareigas, visada užbaik savo darbą, kasdien tobulėdamas, augdamas. Būk sąžiningas, supratingas kitiems ir reiklus sau. Būk apsimarinęs ir džiaugsmingas. Tai ir bus tavo apaštalavimas. Ir tada nesistebėk, kodėl šalia tavęs esantys žmonės nori su tavim, tokiu varganu, pasišnekėti, ir jūs pakeliui iš darbo, šeimos rate, autobuse, pasivaikščiojimo metu ar kitur kalbėsitės apie rūpesčius, kamuojančius kiekvieno žmogaus sielą, nors kartais kai kas to nenori suvokti – jie tai geriau supras, kai pradės iš tikrųjų ieškoti Dievo.

Prašyk Marijos, Regina apostolorum, – apaštalų Karalienės, kad padėtų tau pasiryžti ir tapti dalininku šių sėjos ir žvejybos troškimų, kurių pilna Jos Sūnaus Širdis. Patikėk, jei pradėsi, tu – kaip Galilėjos žvejai – pamatysi kupiną valtį. Ir išvysi Kristų, laukiantį tavęs ant kranto. Nes žvejyba yra Jo.