Punktų sąrašas

Jūs puikiai žinote, kad Jėzus Kristus yra pavyzdys mums, pavyzdys visiems krikščionims. Dažnai esate išklausę ir apmąstę šią tiesą. Be to, jūs ją aiškinote daugeliui sielų apaštalaudami savo žmogiška draugyste, persmelkta dieviškumo. Jūs apie ją primindavote kiekvieną kartą, kai tik prireikdavo ką nors broliškai įspėti, kad jūsų klausantysis galėtų palyginti savo elgesį su mūsų vyresniojo Brolio, su Marijos, Dievo ir mūsų Motinos, Sūnaus elgesiu.

Jėzus yra pavyzdys. Jis pasakė: discite a me¹, mokykitės iš manęs. Taigi šiandien aš noriu kalbėti jums apie dorybę, kuri, nebūdama nei vienintelė, nei svarbiausia, krikščioniškame gyvenime yra tarsi druska, apsauganti nuo gedimo, tai apaštališkos sielos bandomasis akmuo. Aš noriu kalbėti apie švento tyrumo dorybę.

Žinoma, dieviškoji meilė yra aukščiausia dorybė; tačiau skaistybė yra būdas sine qua non, būtina sąlyga užmegzti nuoširdų pokalbį su Dievu. Jos nesaugant, nesistengiant dėl jos kovoti, tarsi apankama, nes juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios².

Mes, padrąsinti Mokytojo mokymo, norime matyti skaisčiu žvilgsniu: Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.³ Bažnyčia visada pateikia šiuos žodžius kaip kvietimą į skaistybę. Tyrą širdį išsaugo tie žmonės, – rašo šv. Jonas Auksaburnis, – kurie turi visiškai švarią sąžinę arba mėgsta skaistybę. Kad išvystume Dievą, jokia dorybė nėra tokia būtina kaip ši.⁴

Nešioti Dievą savo kūne

Man labai liūdna, jog kai kurie žmonės, net tokia daugybė jų, netyrumą pasirenka nuolatine savo mokymo tema. Taigi jie gauna, – šitai aš supratau stebėdamas daugybę sielų, – rezultatą, priešingą siekiamam tikslui, nes netyrumas yra lipnesnis už dervą, jis iškreipia sąmonę, įvaro kompleksus arba baimę, tarytum skaisti siela būtų nepasiekiamas tikslas. O mes, būdami kitokie, turime teigiamai kalbėti apie šventą tyrumą kukliais ir aiškiais žodžiais.

Svarstyti šią temą tolygu svarstyti apie Meilę. Aš ką tik jums atskleidžiau, kad mūsų Viešpaties švenčiausiasis Žmogiškumas man yra pagalba šioje srityje; kaip nuostabu: Dievas, kuris nusižemina taip, kad taptų žmogumi, ir nesijaučia pažemintas priimdamas kūną, tokį pat ribotą ir silpną kaip mūsiškis, – tik be nuodėmės – vien todėl, kad Jis mus beprotiškai myli. Nusižeminimas Jo nė kiek nemenkina; o mus jis pakylėja, sudievina mūsų kūną ir sielą. Į Jo Meilę atsakyti „taip“, atsakyti karšta, darnia, nesutepta meile – štai kas yra skaistybės dorybė.

Mes turime ir žodžiais, ir poelgiais šaukti visam pasauliui: nenuodykime savo širdies, nebūkime lyg vargšai gyvuliai, valdomi žemiausių instinktų. Krikščionis rašytojas apie tai kalba šitokiais žodžiais: Įsidėmėkite – kuo žmogaus širdis didesnė, tuo daugiau jis aprėpia dalykų. Išmatuokite šį dydį ne tiek fiziniais matais, kiek minties galia, gebančia pažinti daug tiesų. Stenkitės praskinti Viešpačiui kelią širdyje, nutiesti tiesų takelį, kad Žodis ir Dievo Išmintis jus pasiektų. Garbingu elgesiu, nepriekaištingais veiksmais paruoškite kelią Viešpačiui, išlyginkite takelį, kad Dievo Žodis atsivertų jums be kliūčių, atskleistų savo paslaptis ir atėjimą.¹⁴

Ir Šventasis Raštas mums primena, kad šis didingas pašventinimo darbas, paslaptingas ir nuostabus Šventosios Dvasios darbas, veikia sielą ir kūną. Jūs nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? – sušunka apaštalas. – Tad nejaugi aš, ėmęs Kristaus narius, paversiu juos kekšės nariais?.. Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios šventykla, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu.¹⁵

Kaip nugalėti

Pažiūrėkime, kokių priemonių turime imtis mes, krikščionys, kad nugalėtume grumdamiesi dėl skaistybės: ne kaip angelai, bet kaip vyrai ir moterys, sveiki ir stiprūs, kitaip tariant, normalūs žmonės! Aš iš visos širdies garbinu angelus, ir su šia Dievo armija mane sieja didelis pamaldumas, bet man nepatinka lygintis su jais, nes angelai yra kitokios prigimties nei mes, – šis lyginimas taptų painiavos šaltiniu.

Daug kur įsigalėjęs geidulingumas, kuris, susipynęs su doktrinine maišatimi, skatina pateisinti visus paklydimus ar bent rodyti didžiausią pakantumą visokiems nepadoriems papročiams.

Mes turime būti kiek galime tyresni ir gerbti savo kūną nesibaimindami, nes lytis yra šventas ir kilnus dalykas, ji dalyvauja Dievo kūrybinėje galioje; tam ir skirta yra santuoka. Tik taip jūs, tyri ir bebaimiai, savo elgesiu įrodysite, kad šventas tyrumas yra galimas ir grožio kupinas!

Pirmiausia stenkimės išgryninti savo sąžinę, kaip pridera dorai išugdytiems sąmoningiems žmonėms, kurie suvokia skirtumą tarp jautrios sąžinės, tikrosios Dievo malonės, ir skrupulingos sąžinės, kuri yra visai kas kita.

Rūpinkitės skaistybe ir puoselėkite kitas jai giminingas dorybes – kuklumą ir drovumą, kurios yra tartum jos apsauga. Kad būtumėte verti Dievo žvilgsnio, neišsižadėkite veiksmingų nuostatų, kaip antai uoliai sergėkite jausmus ir širdį; drąsa, – drąsa bijoti ir vengti progų pagundoms; dažnai priimkite sakramentus, ypač – sakramentinės išpažinties, visiškai pasikliaukite dvasiniu vadovavimu; atgailaukite; nuoširdžiai gailėkitės dėl savo klaidų ir atsiteiskite už jas. Ir visa tai turi būti persmelkta švelnaus pamaldumo mūsų Motinai, kad Ji iš Dievo gautų mums švento ir tyro gyvenimo dovaną.