Punktų sąrašas

Šios dienos skaitinys man priminė Danielių tarp išbadėjusių liūtų, ir vydamas šalin pesimizmą (negalėčiau sakyti, kad kuri nors praėjusi epocha buvo geresnė, nes visos jos buvo ir geros, ir blogos) mąsčiau, kad šiais laikais daug liūtų yra laisvėje ir mes turime tarp jų gyventi. Tarp liūtų, tykančių ką nors praryti: tanquam leo rugiens circuit, quaerens quem devoret²⁵.

Kaip išsigelbėsime nuo šių plėšrūnų? Galbūt mums nenutiks kaip Danieliui. Nesu linkęs visur įžvelgti stebuklus, bet man patinka Dievo didingumas, ir suprantu, kad Jam būtų buvę lengviau numalšinti pranašo alkį arba padėti priešais jį valgį; bet Jis to nepadarė. Jis patvarkė taip, kad kitas pranašas Habakukas stebuklingai persikeltų iš Judėjos ir atneštų jam maisto. Ir nedvejodamas padarė didelį stebuklą, nes Danielius šioje duobėje atsidūrė ne atsitiktinai, o dėl velnio bendrininkų kėslų, nes Danielius buvo Dievo tarnas ir stabų griovėjas.

O mes, gyvendami normalų, paprastą krikščionišką gyvenimą be įspūdingų stebuklų, sėdami ramybę ir džiaugsmą, taip pat turime sugriauti daugybę stabų: nepakantumą, neteisingumą, tamsumą, savikliovą, kai žmogus pasipūtėliškai atsuka nugarą Dievui.

Nenuogąstaukite, nebijokite jokio blogio, net jeigu sąlygos yra siaubingos, baisesnės už tas, kurias Danielius patyrė narve kartu su plėšriais žvėrimis. Dievo rankos tokios pat galingos ir prireikus jos padarys stebuklų. Būkite ištikimi! Pilni nuoširdžios, tvirtos, džiaugsmingos ištikimybės Kristaus mokymui, tikėkite, kad dabartiniai laikai nėra blogesni už ankstesnius amžius ir kad Viešpats yra toks pat.

Aš pažinojau seną kunigą, kuris šypsodamasis sakydavo: Aš esu visada ramus, ramus. Taigi šitaip visada turėtume jaustis ir mes pasaulyje, apsupti išbadėjusių liūtų, bet nepraradę ramybės. Kupini meilės, tikėjimo, vilties, niekada neužmirštantys, kad prireikus Viešpats pagausins stebuklus.

Viešpats mus sukūrė ne tam, kad čia statytume „išliekantį miestą“⁹, nes šis pasaulis yra kelias į kitą pasaulį – buveinę be liūdesio¹⁰. Tačiau mums, Dievo vaikams, nevalia pamiršti žemiškuosius reikalus, nes Dievas nori, kad mes juos pašventintume, persmelktume savo palaimintu tikėjimu – jis vienintelis teikia tikrą ramybę ir džiaugsmą sieloms visur ir visada. Nuo 1928-ųjų nuolat kartodavau, kad labai svarbu krikščioninti visuomenę, ugdyti antgamtinį požiūrį visuose mūsų žmonijos sluoksniuose, kad kiekvienas iš mūsų stengtųsi pakylėti į malonės lygmenį savo kasdienes pareigas, darbą, veiklą ar profesiją. Taip visa žmonių veikla būtų nušviesta naujos vilties, pranokstančios laiką ir šio pasaulio laikinumą.

Krikštas mus padarė Kristaus žodžio, raminančio, uždegančio ir gydančio sužeistas sąžines, nešėjais. Kad Viešpats veiktų mumyse ir per mus, turime pasakyti Jam, jog esame pasirengę kovoti kiekvieną dieną, net ir žinodami esą silpni ir nenaudingi, net ir jausdami didžiulę savo menkumo ir bejėgiškumo naštą. Turime Jam kartoti, kad pasitikime Juo, Jo pagalba, o prireikus būti kaip Abraomas, kuris, nematydamas jokios vilties,… patikėjo viltimi…¹¹ Šitaip mes dirbsime su vis neblėstančiu polėkiu ir išmokysime kitus gyventi ramiai, nepasiduoti neapykantai, įtarumui, nežinojimui, nesupratimui, pesimizmui, nes Dievas viską gali.

Kaip busnuostabu, kai mūsų Tėvas mums tars: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“³⁴ Gyventi viltimi! Štai kontempliatyvios sielos stebuklas. Mes pilni Tikėjimo, Vilties, Meilės; o viltis mus daro galingus. Prisimenate šv. Joną? Ir jums, jaunuoliai, tai parašiau: jūs tvirti ir laikosi jumyse Dievo žodis, ir jūs nugalėjote piktąjį³⁵. Dievas mus skubina amžinosios Bažnyčios ir visos žmonijos jaunystės labui. Taip kaip karalius Medas paversdavo auksu viską, ką paliesdavo, jūs galite paversti dievišku visa, kas žmogiška.

Niekada nepamirškite – po mirties Meilė ateis jūsų pasitikti. Ir Dievo Meilėje jūs, beje, rasite visas kilnias meiles, kokias esate patyrę žemėje. Viešpaties taip duota, kad šį trumpą tarpsnį, kaip mūsų egzistencija, pragyventume dirbdami ir kaip Jo Viengimis Sūnus darydami gera³⁶. Turime būti budrūs, įsiklausyti į kvietimus, kuriuos šv. Ignacas Antiochietis buvo pajutęs sieloje artėjant jo kankinystės valandai: ateik pas Tėvą³⁷, grįžk pas savo Tėvą, Jis tavęs nekantriai laukia.

Prašykime Švč. Mergelę Mariją, Spes Nostra, uždegti mus šventu troškimu, kad visi drauge gyventume Tėvo namuose. Niekas nesudrums mums ramybės, jei stengsimės stiprinti savo širdyje tikrosios Tėvynės troškimą: Viešpats mums vadovaus savo malone; ir, palankiam vėjui pučiant, stums mūsų valtį į šviesų krantą.

Žiūrėkite: Viešpats trokšta mus vesti nuostabiu, dievišku ir žmogišku keliu, – džiaugsmingo pasiaukojimo, laimės, susipynusios su skausmu, savęs atsižadėjimo keliu. Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs²⁴. Šį patarimą visi esame girdėję. Pasiryžkime to siekti, kad Viešpats galėtų mumis pasikliauti ir kad visose pasaulio kryžkelėse, Dievui padedant, mes būtume druska, raugas ir šviesa. Būk su Dievu, kad šviestum, kad viskam suteiktum skonį, kad būtum raugas, kildinantis tešlą.

Tačiau nepamiršk, jog ne mes patys esame šios šviesos šaltiniai, o ją tik atspindime. Ne mes patys gelbėjame sielas, skatindami gerai elgtis: mes esame tik geresni ar prastesni Dievo išganingų planų įrankiai. Jei vieną dieną pamanytume, kad gėris, kurį darome yra tik mūsų darbas, mus vėl apimtų puikybė, dar baisesnė nei anksčiau, – druska netektų skonio, raugas sugestų, o šviesa taptų tamsybe.