Punktų sąrašas

Vidinis gyvenimas kyla iš pašaukimo, kurį Mokytojas pažadina kiekvieno žmogaus sieloje. Turime tapti šventi ligi panagių, kaip sako mano krašto žmonės, tikrais, autentiškais krikščionimis, kuriuos būtų galima kanonizuoti; kitaip būsime nevykę vienintelio Mokytojo mokiniai. Taip pat neužmirškite, jog, rūpindamasis mumis, teikdamas savo malonę, kad kovotume dėl šventumo ir jo siektume savo kasdienėje aplinkoje, Dievas mus taip pat įpareigoja apaštalauti. Supraskite, kad net žmogiškasis rūpinimasis sielomis savaime gimsta iš šio pasirinkimo, kaip sakė vienas Bažnyčios Tėvas: „Pamatę, jog kažkas jums naudinga, stengiatės patraukti ir kitus. Todėl turite norėti, kad kiti jus lydėtų Viešpaties keliais. Jei eidamas į forumą ar pirtis sutinkate dykinėjantį žmogų, pakviečiate jį eiti drauge. Dvasinėje plotmėje diekite šį žemiškąjį paprotį ir, kai eisite Dievop, neikite vieni“⁹.

Jei nenorime veltui švaistyti laiko ir išsisukinėti, teisindamiesi išoriniais aplinkos sunkumais, kurių niekada netrūko nuo pat krikščionybės pradžios, turime suvokti Jėzų Kristų norėjus, kad mūsų pastangų patraukti prie Jo mus supančius žmones sėkmė dažniausiai priklauso nuo mūsų vidinio gyvenimo. Kristus šventumą iškėlė kaip apaštališkos veiklos sėkmingumo sąlygą, tikriau ne šventumą, o pastangas būti ištikimiems, nes žemėje niekada nebūsime šventi. Atrodo neįtikėtina, bet Dievas ir žmonės laukia iš mūsų ištikimybės be išlygų ir eufemizmų, be išsisukinėjimų ir nuolaidų, tikros ištikimybės, kaip pridera sąmoningai ir uoliai praktikuojantiems krikščionims.

Ieškokime Dievo akivaizdos

Vidinis gyvenimas. Šventumas atliekant kasdienes užduotis, šventumas mažuose dalykuose, šventumas profesinėje veikloje, šventumas dirbant įprastinius darbus... šventumas, kad pašventintum kitus. Sykį vienas mano draugas – aš nelabai artimai jį pažinojau – sapnavo labai aukštai skrendąs lėktuvu. Jis sėdėjo ne viduje, kabinoje, o ant sparnų. Vargšas nelaimėlis, kaip jis kentėjo ir kaip bijojo! Man rodos, mūsų Viešpats taip leido jam suprasti, kad tos sielos, kurioms stinga vidinio gyvenimo arba juo nesirūpina, Dievo aukštybėse skrieja kamuojamos baimės ir nerimo, kančios ir dvejonių, nuolat rizikuodamos pulti žemyn.

Aš iš tikrųjų manau, jog didelis pavojus paklysti gresia tiems, kurie pasineria į veiklą – į pernelyg didelę veiklą! – ir apsieina be maldos, be pasiaukojimo ir priemonių, būtinų rimtam pamaldumui išsiugdyti: be dažnų sakramentų, maldos, sąžinės apyskaitos, dvasinės literatūros, nuolatinio uolaus bendravimo su Švenčiausiąja Mergele ir Angelais Sargais... O juk visa tai nepaprastai veiksminga ir padeda krikščionio dieną padaryti labai malonią, nes Dievo švelnumas ir laimė sklinda iš vidinio gyvenimo turtingumo, kaip kad medus teka iš korio.

Pasitikėkite dieviškąja sūnyste. Dievas yra Tėvas, kupinas švelnumo ir beribės meilės. Daug kartų per dieną širdyje vadink jį Tėvu, savo širdyje sakyk Jam, kad tu Jį myli, garbini, kad jauti pasididžiavimą ir tvirtumą, nes esi Jo vaikas. Tai tikra vidinio gyvenimo programa, kurią reikia įgyvendinti per maldingumo ryšį su Dievu. Šios praktikos, kad ir nedažnos, bet, pabrėžiu, nuolatinės padės tau jaustis ir elgtis, kaip dera geram vaikui.

Dar turiu tave įspėti ir apie rutinos, tikrojo pamaldumo kapo, pavojų, kuris dažnai gresia užsimojus įgyvendinti didžius dalykus, dėl naudos pamirštant kasdienes pareigas. Kai pajusi tokią pagundą, pasistenk būti Dievo akivaizdoje ir nuoširdžiai susimąstyk, ar nepavargai nuolat kovodamas vis su tais pačiais dalykais, nes neieškai Dievo; susirūpink, ar dėl dosnumo ir pasiaukojimo stokos nesumažėjo tavo ištvermė dirbant. Tuomet maldingumo praktikos, nedideli apsimarinimai, apaštalinė veikla, neiškart duodanti vaisių, ima atrodyti beprasmiška. Pasijuntame tušti ir galbūt imame kurti naujus planus, kad užgožtume mūsų dangiškojo Tėvo balsą, primygtinai prašantį paprastos ištikimybės. Didingų svajonių „siautulys“ mūsų sieloje užgožia pačią realiausią tikrovę, nukreipia nuo kelio, be užuolankų vedančio į šventumą. Tai aiškiausias ženklas, kad praradome antgamtinį požiūrį: įsitikinimą, kad esame mažutėliai, žinantys, jog mūsų Tėvas mums padarys nuostabių dalykų, jeigu mes nuolankiai vėl viską pradėsime nuo pradžių.

Jėzus sustojo ir tarė: Pašaukite jį. Ir kai kurie, palankesni jam, sakė: Drąsos! Kelkis, Jis tave šaukia¹⁴. Tai krikščioniškasis pašaukimas! Bet Dievas kviečia ne vienintelį kartą. Dievas mūsų ieško kiekvieną akimirką. Kelkis, – sako Jis mums, – atsižadėk savo tingumo, dykinėjimo, patogumų, savanaudiškumo, tariamų rūpesčių, smulkmeniškumo. Atsiplėšk nuo žemės, kur matau tave parblokštą, priplotą, beformį. Įgyk aukštį, svorį ir tūrį, įgyk antgamtinį požiūrį.

Tas žmogus, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus¹⁵. Jis nusimeta apsiaustą! Nežinau, ar tu esi buvęs kare. Prieš daugelį metų man teko eiti per kovos lauką, kur ką tik baigėsi mūšis. Milinės, gertuvės, kuprinės, pilnos šeimyninių relikvijų – brangių žmonių laiškai, nuotraukos – mėtėsi ant žemės. Ir tai priklausė ne nugalėtiesiems, bet nugalėtojams! Visi šie daiktai buvo nereikalingi. Jie trukdė greičiau bėgti ir peršokti per priešo užkardą. Kaip Bartimiejui, kad bėgtų paskui Kristų.

Neužmiršk: siekiant priartėti prie Kristaus, būtinai reikia aukos. Reikia nusikratyti visko, kas trukdo: apsiausto, kuprinės, gertuvės. Šitaip turi elgtis kovoje dėl Dievo šlovės, šioje taikos ir meilės kupinoje kovoje, kuria stengiamės išplėsti Kristaus karalystę. Kad tarnautum Bažnyčiai, popiežiui ir sieloms, turi būti pasirengęs atsižadėti visko, be ko galima apsieiti: apsiausto, kuris būtų gaubęs tave šaltomis naktimis, brangių šeimos atminimų, gaivinančio vandens. Tikėjimo pamoka – meilės pamoka. Štai taip reikia mylėti Kristų.

Kreipkime akis į Jėzų Kristų, mūsų pavyzdį, tai veidrodis, į kurį turime žvelgti. Kaip Jis elgiasi svarbiausiais momentais? Ką mums apie Jį sako Šventoji Evangelija? Mane jaudina Jėzaus įprotis kreiptis į Tėvą prieš darant didelius stebuklus, ir Jo pasitraukimas melstis į dykumą keturiasdešimčiai dienų ir keturiasdešimčiai naktų² prieš pradedant viešąjį gyvenimą.

Atleiskit, kad taip primygtinai kartoju, bet turime stebėti kiekvieną Mesijo žingsnį, nes Jis atėjo mums parodyti kelio, vedančio pas Tėvą. Jo padedami rasime būdą, kaip suteikti antgamtinę prasmę tariamai nereikšmingiems veiksmams; išmoksime nuolatos gyventi pagal amžinybės požiūrį ir geriau suprasime, jog žmogui taip reikia glaudaus bendravimo su Dievu: kad galėtų su Juo kalbėtis, Jo šauktis, Jį garbinti, Jam dėkoti, Jo klausytis ar šiaip su Juo būti.

Jau prieš daugybę metų apmąstydamas mūsų Viešpaties veikimą, padariau išvadą, jog apaštalavimas, kad ir koks jis būtų, kyla iš turtingo vidinio gyvenimo. Štai kodėl epizodas, pasakojantis, kaip Kristus galutinai nusprendė pasirinkti dvylika savo pirmųjų mokinių, man atrodo ir paprastas, ir antgamtiškas. Šv. Lukas sako, kad Jėzuspraleidovisą naktį melsdamasis Dievui³. O dar prisiminkite Jėzų Betanijoje, kai Jis ruošiasi prikelti Lozorių, ką tik apverkęs savo draugą; Jis pakelia akis į dangų ir sušunka: Tėve, dėkoju Tau, kad mane išklausei⁴. Tai Jo pamokymas: jei norime padėti kitiems, jei nuoširdžiai ketiname juos paskatinti, kad atskleistų savo žemiškojo gyvenimo tikrąją prasmę, turime remtis malda.

Iš kur šv. Paulius sėmėsi šios stiprybės? Omnia possum in eo qui me confortat!⁴¹ – aš galiu visa, nes tik Dievas teikia šį tikėjimą, šią viltį, šią meilę. Man labai sunku patikėti, kad apaštalavimas gali turėti antgamtinio veiksmingumo, jeigu jis nėra pagrįstas nuolatiniu bendravimu su Viešpačiu. Kad ir kur bebūtume: darbe, namie ar gatvėje, spręsdami daugiau ar mažiau svarbias problemas, iškylančias kasdien, mūsų širdis turi šauktis Dievo. Ir tada mūsų žodžiai, mūsų darbai ir net mūsų silpnybės skleis bonus odor Christi⁴², mielą Kristaus kvapsnį, kurį kiti žmonės būtinai pajus ir sakys: štai krikščionis.

Kurstomas tokio atsidavimo, apaštališkas uolumas kasdien stiprėja ir uždega kitus, nes gėris linkęs sklisti. Mūsų varginga prigimtis, pajutusi Dievo artumą, suliepsnoja kaštu troškimu visame pasaulyje skleisti džiaugsmą ir ramybę, viską palaistyti atperkančiaisiais vandenimis, trykštančiais iš perverto Kristaus Šono³⁹, visus darbus pradėti ir baigti iš Meilės.

Pirma kalbėjau jums apie skausmus, kančias ir ašaras. Ir neprieštarauju sau teigdamas, jog mokinys, su meile ieškantis Mokytojo, liūdesį, vargus, sielvartą išgyvena kitaip: viskas atlėgsta kai tik iš tikrųjų priimame Dievo valią ir kai su džiaugsmu, kaip ištikimi vaikai, vykdome Jo planus, net jei atrodo, kad nebeištversime, kad kančia nepakeliama.