Punktų sąrašas

Vidinis gyvenimas kyla iš pašaukimo, kurį Mokytojas pažadina kiekvieno žmogaus sieloje. Turime tapti šventi ligi panagių, kaip sako mano krašto žmonės, tikrais, autentiškais krikščionimis, kuriuos būtų galima kanonizuoti; kitaip būsime nevykę vienintelio Mokytojo mokiniai. Taip pat neužmirškite, jog, rūpindamasis mumis, teikdamas savo malonę, kad kovotume dėl šventumo ir jo siektume savo kasdienėje aplinkoje, Dievas mus taip pat įpareigoja apaštalauti. Supraskite, kad net žmogiškasis rūpinimasis sielomis savaime gimsta iš šio pasirinkimo, kaip sakė vienas Bažnyčios Tėvas: „Pamatę, jog kažkas jums naudinga, stengiatės patraukti ir kitus. Todėl turite norėti, kad kiti jus lydėtų Viešpaties keliais. Jei eidamas į forumą ar pirtis sutinkate dykinėjantį žmogų, pakviečiate jį eiti drauge. Dvasinėje plotmėje diekite šį žemiškąjį paprotį ir, kai eisite Dievop, neikite vieni“⁹.

Jei nenorime veltui švaistyti laiko ir išsisukinėti, teisindamiesi išoriniais aplinkos sunkumais, kurių niekada netrūko nuo pat krikščionybės pradžios, turime suvokti Jėzų Kristų norėjus, kad mūsų pastangų patraukti prie Jo mus supančius žmones sėkmė dažniausiai priklauso nuo mūsų vidinio gyvenimo. Kristus šventumą iškėlė kaip apaštališkos veiklos sėkmingumo sąlygą, tikriau ne šventumą, o pastangas būti ištikimiems, nes žemėje niekada nebūsime šventi. Atrodo neįtikėtina, bet Dievas ir žmonės laukia iš mūsų ištikimybės be išlygų ir eufemizmų, be išsisukinėjimų ir nuolaidų, tikros ištikimybės, kaip pridera sąmoningai ir uoliai praktikuojantiems krikščionims.

Viešpaties nuolankumas buvo dar vienas smūgis tiems, kurie leido laiką, rūpindamiesi tik savimi. Būdamas Romoje, aš ne kartą kalbėjau ir jūs gal girdėjote mane sakant, kad nugalėtojai imperatoriai ir jų narsūs karvedžiai žygiuodavo išdidūs, pilni puikybės po šiandien jau sugriuvusiomis arkomis. Ir galbūt, eidami po šiais skliautais, jie palenkdavo galvą, kad neprasiskeltų didingos kaktos į grandiozinę arką. Tačiau nuolankusis Kristus taip pat nesako: jus pažins, jog esate mano mokiniai iš jūsų nuolankumo ir kuklumo.

Įsidėmėkite, kad ir po dvidešimties amžių Viešpaties priesakas tebėra nė kiek nepasenęs. Jis – tarsi tikro Dievo vaiko įgaliojamasis raštas. Per visą savo kunigišką gyvenimą daug sykių per pamokslus kartojau, jog šis priesakas dar, deja, tebėra visai negirdėtas daugeliui žmonių, todėl jie niekada ar beveik niekada nesistengė jo įgyvendinti. Liūdna, bet taip yra. Ne veltui Mesijas sakė: jus pažins iš to, kad vieni kitus mylite! Štai kodėl jaučiu poreikį nuolat priminti šiuos Viešpaties žodžius. Šv. Paulius priduria: nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą¹⁵. Dėl tuščiai praleistų valandėlių galbūt teisiniesi motyvuodamas, kad laiko turi į valias… Kai šitiek tavo brolių ir draugų dirba be atvangos! Padėk jiems jautriai, taktiškai, su šypsena lūpose, padėk taip, kad jie beveik to nepajustų, kad net negalėtų parodyti dėkingumo, nes tavo meilė buvo tokia subtili ir diskretiška, jog liko nepastebėta.

Pritrūkome laiko, galbūt teisintųsi vargšės mergaitės, kurios nešėsi tuščius žibintus. Darbininkai aikštėje didesniąją dienos dalį nežino, ką veikti, nes nejaučia pareigos imtis darbo, nors Viešpats nuolat, atkakliai, nuo pirmos valandos ieško darbininkų. Atsiliepkime į Jo kvietimą, atsakydami „taip“: iš meilės kęskime – nors iš tiesų tai ne kančia – dienos ir kaitros naštą¹⁶.

Aš galiu visa

Jei tu nekovoji, nesakyk man, jog stengiesi priartėti prie Kristaus, Jį pažinti ir mylėti. Kai pradedame žengti karališkuoju keliu – sekti Kristumi ir elgtis, kaip dera Dievo vaikui, – greitai suprantame, kad mūsų laukia Šventasis Kryžius. Mums jis turi būti pagrindas, į kurį remiasi mūsų viltis susivienyti su Viešpačiu.

Įspėju, ši programa nelengva. Gyventi taip, kaip mums nurodo Viešpats, reikia pastangų. Skaitau jums Apaštalo išvardytus nutikimus ir kančias, kuriuos jis ištvėrė vykdydamas Jėzaus valią: Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio. Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje. Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą. Be kita ko, kasdien esu žmonių apgultas, rūpinuosi visomis bendrijomis¹⁴.

Per savo pokalbius su Viešpačiu stengiuosi neatitrūkti nuo realybės, kurioje mes gyvename, neprasimanyti teorijų, nesvaičioti apie didelius išsižadėjimus ar didvyriškus poelgius, kurių, tiesą sakant, retai būna. Svarbu, kad mes pasinaudotume savo laiku, kuris sprūsta iš rankų ir krikščioniškuoju požiūriu yra didesnis turtas negu auksas, nes tai – pirmieji žingsniai į šlovę, kurios sulauksime vėliau.

Žinoma, per dieną mums neteks galynėtis su šitiek didelių prieštaravimų, kuriuos išgyveno Saulius. Mes susidursime su savo egoistiniu niekšiškumu, gašlumu, nemalonumais, į kuriuos patenkame dėl beprasmiškos, absurdiškos puikybės ir kitų silpnybių. Ar reikia nusiminti? Ne. Kartu su šv. Pauliumi kartokime Viešpačiui: džiaugiuosi silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas¹⁵.