Punktų sąrašas

Dabar siūlau prisiminti kitą epizodą, atskleidžiantį pirmųjų krikščionių apaštalavimo galią. Nepraėjus nė ketvirčiui amžiaus nuo Jėzaus įžengimo į dangų, garsas apie jį jau buvo pasklidęs daugelyje miestų ir kaimų. Į Efezą atvyksta vienas žmogus, vardu Apolas. Tai buvo iškalbingas vyras, puikiai išmanantis Raštus. Jis buvo pamokytas Viešpaties kelio, kalbėjo su užsidegimu ir rūpestingai mokė apie Jėzų, nors tepažinojo Jono krikštą.³⁶

Kristaus šviesa jau buvo persmelkusi šio žmogaus dvasią: jis buvo girdėjęs apie Kristų ir skelbė tai kitiems. Bet tam, kad geriau pažintų Kristų jam dar reikėjo įveikti šiek tiek kelio, įdėti pastangų, kad išugdytų savo tikėjimą ir iš tiesų pamiltų Viešpatį. Krikščionių šeima, Akvilas ir Priscilė, klausosi jo kalbos ir nelieka abejingi. Jiems neatrodo: „jis jau pakankamai žino ir niekas neprašo mūsų, kad jį mokytume“. Kadangi tai buvo tikro apaštališko rūpestingumo kupinos sielos, jie priėjo prie Apolo, pasikvietė pas save ir nuodugniau išaiškino jam Dievo kelią.³⁷

Stebinantis ir šv. Pauliaus elgesys. Įkalintas už tai, kad garsino Kristaus mokymą, Paulius kiekviena pasitaikiusia proga skelbia Evangeliją. Festo ir Agripos akivaizdoje jis nedvejodamas pareiškia: „Dievo padedamas, iki šios dienos aš tebeliudiju mažam ir dideliam, neskelbdamas nieko viršaus, o tik tai, ką yra skelbę įvyksiant pranašai ir Mozė, būtent, jog Mesijas kentės, jog, pirmutinis prisikėlęs iš numirusių, paskelbs šviesą tautai ir pagonims“³⁸.

Apaštalas netyli, neslepia savo tikėjimo, nei savo apaštališko įkarščio, kuris sukėlė jo persekiotojų neapykantą, – jis ir toliau skelbia apie išganymą visiems žmonėms. Ir nepaprastai drąsiai stoja prieš Agripą: „Karaliau Agripa, ar tiki pranašais? Aš žinau, kad tiki“³⁹. Kai Agripa atsako: „Tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščionimi tapti…“, Paulius palinkėjo: „Duok, Dieve, kad ar tuojau, ar ne tuojau ne tik tu, bet ir visi, šiandien girdėję mane kalbant, taptų tokie, kaip aš, tik be šitų pančių!“⁴⁰