Punktų sąrašas

Ir savo vidiniu, ir išoriniu gyvenimu, ir bendraudami su kitais žmonėmis, ir savo darbu kiekvienas iš mūsų turime stengtis nuolat būti Dievo akivaizdoje, turime kalbėtis su Juo, nors išoriškai tai ir nematoma. Ir tam pokalbiui nereikia jokių žodžių, bet jis turi būti pastebimas iš švelnaus rūpestingumo ir pastangų, kurias įdedame norėdami deramai atlikti visas savo užduotis, ir pačias svarbiausias, ir visai nereikšmingas. Jei taip nesistengtume, elgtumės ne kaip Dievo vaikai, nes iššvaistytume išteklius, kuriuos Viešpaties Apvaizda mums davė, kad galėtume tapti tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką²⁴.

Ispanijos pilietinio karo metu dažnai važinėdavau teikti kunigo paslaugų daugeliui vaikinų, esančių fronte. Tranšėjoje išgirdau pokalbį, kuris giliai įsmigo man į širdį. Prie Teruelio jaunas kareivis taip apibūdino kitą, matyt, kiek neryžtingą ir bailų: Tas vyras nei šioks, nei toks! Man būtų be galo liūdna, jei kas nors pagrįstai sakytų, jog vienas iš mūsų yra nei šioks, nei toks: tvirtina norįs būti tikru krikščionimi, šventuoju, bet niekina priemones tam tikslui pasiekti, atlieka savo priedermes be meilės Dievui, nerodydamas sūniško prieraišumo. Jei mes – tu ir aš – panašiai darytume, taip pat nebūtume tikri krikščionys.

Iš naujo pažvelk į savo gyvenimą ir prašyk atleidimo už vieną ar kitą mažmožį, kurį primena tavo sąžinė; už blogas kalbas, už mintis, nuolat besisukančias apie tave patį; už perdėtą kritiškumą, kuris kelia tau nerimą ir nuolatinius nemalonumus!.. Juk galėtumėte būti tokie laimingi! Viešpats nori, kad keliaudami tais keliais, kuriuos nuėjo Jis pats, būtume patenkinti, kupini džiaugsmo! Juk nelaimingi esame tik tada, kai savo noru klaidžiojame egoizmo ir gašlumo, o dar blogiau – veidmainystės keliu.

Visi krikščionio darbai ir poelgiai turi būti nuoširdūs, o elgesys dvasingas – jis turi atspindėti Kristaus dvasią. Jei kam nors šiame pasaulyje ir pridera būti nuosekliam, tai pirmiausia krikščioniui, nes jis turi pagausinti gautą dovaną²⁵, skleisti tiesą, kuri padaro mus laisvus ir išgelbsti²⁶. „Tėve, – klausite manęs, – ką turėčiau daryti, kad mano gyvenimas būtų toks nuoširdus?“ Jėzus Kristus savo Bažnyčiai davė visas būtinas priemones: Jis mus išmokė melstis, bendrauti su Jo dangiškuoju Tėvu; Jis atsiuntė mums savo Dvasią, Didįjį Nepažįstamąjį, veikiantį mūsų sieloje; Jis paliko mums regimus malonės ženklus – sakramentus. Naudokis jais. Stiprink savo maldos gyvenimą. Melskis kasdien. Ir niekada neatsisakyk nešti malonios Viešpaties Kryžiaus naštos.

Jėzus pakvietė tave kaip gerą mokinį sekti juo, kad savo žemiškąjį kelią nueitum skleisdamas ramybę ir džiaugsmą, kurių negali duoti pasaulis. Todėl, pabrėžiu, turime žengti juo nebijodami nei gyvenimo, nei mirties, nesistengdami žūtbūt išvengti skausmo, kuris krikščioniui visada yra būdas apsivalyti ir proga iš tikrųjų mylėti savo brolius, pasinaudojant daugybe kasdienio gyvenimo aplinkybių.

Baigiu šiuos apmąstymus, kuriais mėginau sužadinti tavo sielą, kad atsilieptum kokiais nors pasiryžimais, tegul ir negausiais, bet aiškiais. Galvok apie tai, jog Dievas nori, kad būtum laimingas, ir, jei savo ruožtu padarysi viską, ką gali, tu būsi laimingas, labai laimingas, beprotiškai laimingas, net jei ir niekada nepaliausi nešęs Kryžiaus. Nuo šiol šis Kryžius nebeatrodys tau bausmė; tai sostas, kuriame viešpatauja Kristus. O šalia Kristaus – Jo ir mūsų Motina Švenčiausioji Mergelė Marija teiks tau stiprybės, reikalingos ryžtingai žengti Jos Sūnaus pėdomis.

Et viam Dei in veritate doces¹³; mokyti, mokyti, mokyti: rodyti Dievo kelią ištikimiausiai laikantis tiesos. Neturėtume baimintis, kad kiti matys tavo, taip pat ir mano trūkumus; noriu apie juos viešai prabilti, papasakoti apie savo kovą dėl ištikimybės Viešpačiui, apie troškimą pasitaisyti vienoje ar kitoje srityje. Pastangos nugalėti ir išnaikinti tas silpnybes jau ir bus gairės, vedančios į dieviškus takus: pirmiausia, nepaisydami akivaizdžių klaidų, liudykime savo gyvenimu; antra, skleiskime doktriną, – kaip mūsų Viešpats, kuris coepit facere et docere¹⁴ – pradėjo nuo darbų, o tik vėliau ėmė mokyti.

Dar sykį patvirtinu, kad aš, jums bylojantis kunigas, labai jus myliu, ir kad Dangiškasis Tėvas myli jus dar labiau, nes yra be galo geras ir tėviškas; patikinu jus, kad už nieką negaliu jums priekaištauti, vis dėlto manau, jog turiu padėti jums mylėti Jėzų Kristų ir Bažnyčią, Jo kaimenę. Iš tikrųjų manau, kad šioje srityje manęs nepranoksite; galite man prilygti, bet nepralenksite. Kai savo pamoksle arba šiaip su jumis kalbėdamasis iškeliu aikštėn kokią nors klaidą, visai nenoriu jūsų užgauti, tik trokštu, kad mes dar karščiau mylėtume Viešpatį. Ir primygtinai ragindamas puoselėti dorybes, nepamirštu, jog tai neatidėliotinai svarbu ir man.

Kartą girdėjau vieną neatsakingą žmogų sakant, jog klaidų patirtis tik pastūmėja šimtąsyk kartoti tą pačią klaidą. O aš sakau, kad išmintingam žmogui nesėkmės atneša naudos, išmoko daryti gera, vėl pabunda noras tapti šventesniam. Nesėkmės ir pergalės, patirtos tarnaujant Dievui, turi ne tik kurstyti jūsų meilę, bet ir sustiprinti troškimą nesvyruojant vykdyti savo, krikščionių piliečių, teises ir pareigas, kad ir kaip jums būtų sunku; nevengiant nei garbės, nei atsakomybės, nesibaiminant aplinkinių, galbūt net veidmainių draugų, reakcijos, kai kilniai ir ištikimai siekiate Dievo šlovės ir kitų gerovės.

Mes turime būti išmintingi. Kodėl? Kad būtume teisingi, kad gyventume vadovaudamiesi meile, kad veiksmingai tarnautume Dievui ir visoms sieloms. Labai taikliai išmintingumas buvo pavadintas genitrix virtutum¹⁵, visų dorybių motina, bei auriga virtutum¹⁶, visų gerų įpročių laidininku.

Viešpats mus visada ragina: budėkite! Šis Dievo raginimas brandina mūsų širdyse viltingą šventumo troškimą ir norą paversti jį darbais. Mano vaike, duok man savo širdį¹², – kužda Jis mums į ausį. Liaukis statęs smėlio pilis, pasiryžk atverti savo sielą Dievui, nes tikrasis vilties ir gerumo kitiems pamatas – Viešpats. Jei nesigrumiame su savimi, jei ryžtingai neatsikratome priešų, tūnančių mūsų vidinėse tvirtovėse (išdidumo, pavydo, kūno ir akių geidulingumo, puikybės ir kvailo besaikio godumo), patys kilniausi idealai be vidinės kovos sunyksta kaip lauko gėlė. Juk pakyla saulė su savo kaitra, išdžiovina žolyną, ir jo žiedas nubyra, jo išvaizdos grožybė pranyksta¹³. Paskui mažiausiuose plyšeliuose lyg nuodingos ir vislios piktžolės ima tarpti neviltis ir liūdesys.

Jėzui nepatinka nuolatinis dvejojimas. Jis tikisi ir turi teisę tikėtis, kad žengsime tvirtai, nepasiduodami sunkumams. Jis reikalauja ryžtingų, konkrečių žingsnių: abstraktūs pasiryžimai mažai ką duoda. Tokie migloti sprendimai man atrodo kaip apgaulingos iliuzijos, galinčios nustelbti kvietimus, kuriais Dievas prabyla į mūsų širdis, – tai žaltvykslės, kurios nei degina, nei šildo ir užgęsta taip greit, kaip ir įsižiebė.

Tik tada patikėsiu, kad tavo ketinimas siekti tikslo nuoširdus, kai matysiu tave žengiant ryžtingai. Daryk gera ir apsvarstyk savo nuostatą prieš kiekvienos akimirkos darbus. Būk teisingas ten, kur būni, įprastinėje aplinkoje, net jei būtum pavargęs. Daryk laimingus šalia esančius žmones, džiaugsmingai tarnaudamas kitiems darbo vietoje, stengdamasis kuo geriau atlikti savo užduotį: supratingai, su šypsena, krikščioniškai elgdamasis. Ir daryk visa dėl Dievo, galvodamas apie Jo šlovę, nukreipęs žvilgsnį į dangų, ilgėdamasis galutinės Tėvynės, nes tai vienintelis tikslas, vertas pastangų.

Drąsa kalbėti apie Dievą

O kaip mes apaštalausime? Pirmiausia pavyzdžiu, gyvendami pagal Tėvo Valią, kaip Jėzus mums apreiškė savo gyvenimu ir mokymu. Tikėjimas yra tikras, kai mūsų darbai neprieštarauja žodžiams. Tikro tikėjimo įrodymas – mūsų elgesys. Jei nesistengiame daryti to, ką išpažįstame žodžiais, nesame nuoširdžiai tikintys.