Punktų sąrašas

Apmąstydami Viešpaties žodžius, dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa¹⁴, aiškiai suvokiame savo vienintelį tikslą – šventėjimą, kitaip tariant, turime būti šventi, kad galėtume pašventinti ir kitus. Galbūt it menkutė pagunda mumyse sukirba mintis, jog nedaugelis iš mūsų yra pasiryžę atsiliepti į šį dievišką kvietimą, be to, jaučiame, jog esame netobuli instrumentai. Teisybė, palyginti su visa žmonija, mūsų nedaug ir patys vieni esame nieko verti. Tačiau Mokytojas mums sako: krikščionis yra pasaulio šviesa, druska, raugas, o truputis raugo įraugina visą maišymą¹⁵. Kaip tik todėl nuolat kartojau, jog mums rūpi visos sielos be išimties; Jėzus Kristus atpirko mus visus ir, nepaisydamas mūsų menkumo, pasirenka tik nedaugelį, kad atskleistų, kas yra išganymas.

Kristaus mokinys niekada blogai nesielgs su kitu. Klaidą jis laiko klaida, bet klystantį turi taisyti švelniai, su meile, kitaip negalės jam padėti, negalės jo pašventinti. Reikia sugyventi su kitais, juos suprasti, reikia mokėti atleisti, būti broliškiems ir, kaip patarė šv. Kryžiaus Jonas, nuolat įlieti meilės ten, kur jos nėra, kad meilė pažadintų meilę¹⁶, netgi tokiomis iš pažiūros nesvarbiomis aplinkybėmis, kurios būdingos mūsų profesiniam darbui, šeimyniniam ir visuomeniniam gyvenimui. Taigi tu ir aš pasinaudosime kiekviena, net banaliausia proga, kad pašventintume tas progas, save ir tuos, kurie dalijasi su mumis kasdieniais rūpesčiais, jausdami, kokia saldi ir viliojanti yra atpirkimo našta.

Apsisprendimo laisvė

Per savo kunigystės metus nesilioviau pamokslavęs – tikriau, šaukęs apie savo meilę asmens laisvei, ir kai kuriuose veiduose mačiau nepasitikėjimo išraišką, tarsi jie bijotų, kad laisvės gynimas gali kelti pavojų tikėjimui. Tegul šie bailiai nusiramina. Tik klaidinga laisvės samprata prieštarauja tikėjimui. Laisvė, neturinti jokio tikslo, jokio aiškaus pavidalo, jokio įstatymo, jokios atsakomybės, yra apibrėžiama vienu žodžiu – palaidumas. Deja, kai kurie šitokią laisvę gina; būtent šios pretenzijos ir kėsinasi į tikėjimą.

Todėl netikslu kalbėti apie sąžinės laisvę, nes tai, kad žmogus atstumia Dievą, tampa tarsi moraliai teigiamu dalyku. Jau minėjome, kad galime priešintis išganomiesiems Viešpaties sumanymams; mes galime tai daryti, bet neprivalome. Ir jei kas nors sąmoningai tai darytų, jis nusidėtų, nes pažeistų pirmąjį ir pagrindinį įstatymą: mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi³².

Aš iš visų jėgų ginu apsisprendimo laisvę³³, nes niekas negali trukdyti Dievo kūriniui šlovinti savo Kūrėją. Reikia gerbti teisėtą tiesos troškulį: žmogaus pareiga – ieškoti Viešpaties, Jį pažinti, garbinti, bet niekas žemėje negali priversti atlikti apeigas tikėjimo, kurio žmogus neturi, taip pat, kaip ir niekas neturi teisės pakenkti tikėjimui, kurį gavo iš Dievo.

Vienas iš Rašto žinovų, jau negalinčių atskirti Mozei apreikštų pamokymų nuo savo nevaisingos kazuistikos, iš minios kreipiasi į Viešpatį. Viešpats ramiai, oriai atsako šiam Įstatymo mokytojui: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai¹.

Dabar prisiminkite Mokytoją su savo mokiniais Aukštutiniame kambaryje. Vis labiau artėjant Kančios valandai, Kristaus, apsupto tų, kuriuos Jis myli, širdis įsiplieskia neapsakoma ugnimi: Aš jums duodu naują įsakymą,– sako Jis mokiniams, – kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus².

Kad priartėtumėte prie Viešpaties skaitydami Evangeliją, aš jums patariu visuomet taip įsijausti į sceną, lyg būtumėte dar vienas jos veikėjas. Žinau daugybę sielų taip darant. Taigi, jūs pasinersite į scenos vyksmą, kaip Marija, klausanti Jėzaus žodžių, arba kaip Morta išdrįsite Jam atskleisti net menkiausius savo rūpesčius³.

Dieviškoji pedagogika

Nejausti neapykantos priešui, neatsilyginti blogiu už blogį, atsisakyti keršto, atleisti be pagiežos tada – bet, neapgaudinėkime savęs, dar ir dabar – buvo laikoma keistu elgesiu, per daug didvyrišku, neįprastu. Toks gali būti kūrinių menkumas! Jėzus Kristus, kuris atėjo išgelbėti visų žmonių ir trokšta krikščionis įtraukti į savo atperkamąjį darbą, norėjo išmokyti savo mokinius, taigi tave ir mane, didelės, nuoširdžios, kilnesnės, didingesnės meilės: mes turime mylėti vieni kitus, kaip Kristus myli kiekvieną iš mūsų. Tik taip, nors ir nerangiai sekdami Dievo pavyzdžiu, galėsime visiems žmonėms atverti savo širdį, mylėti tobulesniu, visiškai nauju būdu.

Tą nuostabią meilę, kuri toli gražu pranoksta ir didžiausią žmonių brolybę, ir būdo meilumą, įgyvendino pirmieji krikščionys. Mokydamiesi iš Kristaus Širdies, jie stipriai ir švelniai mylėjo vieni kitus. Antrojo amžiaus rašytojas Tertulianas perteikia mums pagonių žodžius, kuriuos jie kartojo, nustebintito meto tikinčiųjų elgesio, pilno antgamtinio ir žmogiškojo žavesio: Žiūrėkit, kaip jie myli vienas kitą¹¹.

Jei suvoki, kad ir šią akimirką, ir daug kartų per dieną tu nenusipelnai tokio pagyrimo ir kad tavo širdis deramai neatsiliepia į Dievo raginimus, turėtum susimąstyti, ar neatėjo metas pasitaisyti. Atsiliepk į šv. Pauliaus raginimą: Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškams¹², – tikėjimo broliams, kurie drauge su mumis yra mistinis Kristaus Kūnas.

Ar jūsų nejaudina tai, jog apaštalas Jonas, jau būdamas senas, didžiąją vieno savo laiško dalį skiria mums raginti, kad elgtumės pagal šį dieviškąjį mokymą? Meilė, kuri turi viešpatauti tarp krikščionių, gimsta iš Dievo, kuris yra Meilė. Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė¹⁵. Jis kalba apie brolišką meilę, nes per Kristų mes esame tapę Dievo vaikais. Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!¹⁶

Stipriai belsdamasis į mūsų sąžinę, kad ji taptų jautresnė dieviškajai malonei, šv. Jonas primygtinai sako, jog esame gavę nuostabų Tėvo meilės žmonėms įrodymą. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per Jį¹⁷. Viešpats pats išėjo mūsų pasitikti. Jis davė mums šį pavyzdį, kad kartu su Juo tarnautume kitiems ir, kaip mėgstu kartoti, dosniai padėtumėm savo širdį ant žemės, kad kitiems būtų minkščiau eiti ir jų kova būtų malonesnė. Mes turime taip elgtis, nes tapome vaikais to paties Tėvo, kuris nedvejodamas atidavė mums savo mylimiausią Sūnų.

Meilės visuotinumas

Artimaisiais, – sako šv. Leonas Didysis, – mes turime vadinti ne tik tuos, kurie su mumis yra susieti draugystės ar giminystės ryšiais, bet visus tos pačios, kaip ir mūsų prigimties, žmones... Tas pats Kūrėjas mus sutvėrė, tas pats Kūrėjas davė mums sielą. Mes visi džiaugiamės tuo pačiu dangumi ir oru, tomis pačiomis dienomis ir naktimis, ir nors vieni geri, kiti blogi, vieni teisingi, o kiti neteisingi, Dievas yra dosnus ir geras visiems²⁰.

Mes, Dievo vaikai, ugdomės įgyvendindami šį naują įsakymą; Bažnyčioje mes išmokstame tarnauti, bet ne būti aptarnaujami²¹, randame savyje jėgų mylėti žmoniją nauju būdu – tai Kristaus malonės vaisius. Mūsų meilė neturi nieko bendro nei su sentimentalumu, nei su paprasta draugyste ar dviprasmišku ketinimu padėti kitiems, kad patys sau įrodytume, jog esame už juos pranašesni. Iš tikrųjų mylėti – vadinasi sugyventi su savo artimu, gerbti, aš pabrėžiu, Dievo atvaizdą kiekviename žmoguje ir savo ruožtu padėti kitiems įžvelgti šį atvaizdą savyje, kad mokėtų kreiptis į Kristų.

Tad meilės visuotinumas yra apaštalavimo visuotinumas: mes turime įgyvendinti darbais ir iš tiesų didžiausią Dievo troškimą, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą²².

Jei turime mylėti ir savo priešus, – galvoju apie tuos, kurie mus laiko savo priešais, nes aš nesu niekieno priešas, – tai dar stipriau turime mylėti tuos, kurie yra tik atokiau nuo mūsų, tuos, kurie mums nelabai patinka, tuos, kurių kitoniška kalba, kurie yra kitokios kultūros ar skirtingai ugdyti negu mes.

Apie kokią meilę kalbama? Šventasis Raštas kalba apie dilectio, kad būtų suprasta, jog kalbama ne tik apie juslinę meilę. Šis žodis veikiau išreiškia tvirtą valingą apsisprendimą. Dilectio kilęs iš electio, iš žodžio „pasirinkti“. Aš pridurčiau, kad krikščioniškai mylėti reiškia norą mylėti, Kristuje ryžtis siekti visų be išimties sielų gėrio, joms visoms labiau už viską linkint, kad pažintų Kristų ir Jį pamiltų.

Viešpats mus ragina: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus²³. Mums gali atrodyti nepatrauklūs asmenys, kurie mus atstumtų, jei prie jų prisiartintume. Bet Jėzus prašo mūsų, kad neatsimokėtume jiems blogiu už blogį, nepraleistume progų jiems nuoširdžiai patarnauti, nors mums ir labai būtų sunku, kad niekad jų neužmirštume savo maldose.

Ši dilectio vadinama meilė įgyja šiltesnių atspalvių, kai kalbama apie mūsų tikėjimo brolius, ypač apie tuos, kurie pagal Dievo valią yra arčiausiai mūsų: tėvus, vyrą ar žmoną, vaikus, brolius ir seseris, kolegas ir kaimynus. Jei pristigtų šio švelnumo, ši kilni ir tyra žmogiškoji meilė, nukreipta į Dievą ir Juo pagrįsta, iš tikrųjų nebūtų tikra meilė.

Meilės išraiškos

Aš mėgstu žodžius, kuriais Šventoji Dvasia mums byloja pranašo Izaijo lūpomis: discite benefacere²⁴. Mokykitės daryti gera. Dažnai taikau šį patarimą įvairiems mūsų vidinės kovos aspektams, žinodamas, jog krikščioniškasis gyvenimas niekada nesibaigia, o įgytos dorybės yra kasdienių ir veiksmingų pastangų padarinys.

Ką darome, kad tinkamai atliktume bet kokį darbą arba pareigą? Pirmiausia apsvarstome tikslą ir priemones jam siekti. Paskui atkakliai naudojame šias priemones, pamažu diegdami įprotį, kad jis tvirtai įsišaknytų mumyse. Kai tik ko nors išmokstame, tuojau pat atrandame kitus dalykus, kurie mums buvo nežinomi; jie skatina tęsti darbą ir niekad nesakyti: gana!

Meilė artimui yra meilės Dievui išraiška. Štai kodėl, stengdamiesi ugdyti šią dorybę, negalime nubrėžti jokios ribos. Bendraujant su Viešpačiu, vienintelė riba yra mylėti be ribų. Viena vertus, todėl, kad mes niekada neįstengsime Jam padėkoti už visa, ką Jis padarė dėl mūsų; kita vertus, todėl, kad pati Dievo meilė kūriniams yra neaprėpiamai didelė, nesavanaudiška, beribė.

Mus, kurie norime Jo klausyti visa savo siela, Jėzus Kristus Kalno pamoksle moko dieviškojo meilės įsakymo. Ir pabaigoje paaiškina: mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk Jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems. <…> Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas²⁵.

Gailestingumas – tai ne šalta užuojauta: gailestingumas neatsiejamas nuo didžiulio teisingumo ir meilės. Gailestingas yra tas, kuris turi jautrią širdį, myli nuoširdžiai, pasiaukojamai, dosniai. Štai kaip šv. Paulius apibūdina meilę savo himne, skirtame šiai dorybei: Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria²⁶.

Štai kodėl aš jums kartoju su šv. Pauliumi: Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau³⁰.

Žinoma, yra tokių, kurie, kaip ir Kristaus mokiniai, mūsų Viešpačiui paskelbus Kūno ir Kraujo sakramentą, į šiuos apaštalo žodžius atsakytų: Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!³¹ Taip, Jo žodžiai kieti. Nes meilė, apie kurią kalba apaštalas, ne filantropija, humaniškumas ar užuojauta kito kančiai; ji reikalauja teologinės Dievo meilės dorybės ir meilės kitiems dėl Dievo. Todėl meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės <…> Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė³².