Punktų sąrašas

Jei esame teisūs, esame teisingi. Niekada nesiliausiu kalbėjęs apie teisingumą, bet šiandien paminėsiu tik keletą bruožų, nenutoldamas nuo galutinio mūsų apmąstymų tikslo – sukurti tikrą vidinį gyvenimą, tvirtai pagrįstą žmogiškosiomis vertybėmis. Teisingumas yra kiekvienam atiduoti tai, kas priklauso; tačiau pridursiu – to neužtenka. Kad ir kiek daug žmogus nusipelno, jam reikia duoti daugiau, nes kiekviena siela yra Dievo šedevras.

Geriausia meilė yra dosniai įgyvendinti teisingumą; tokia meilė dažniausiai lieka nepastebėta, bet ji duoda vaisių danguje ir žemėje. Klaidingai manoma, jog aukso vidurys, kalbant apie moralines dorybes, reiškia vidutiniškumą: tarytum mažą dalelę to, ką galima nuveikti. Tas vidurys tarp „per daug“ ir „per mažai“ yra aukščiausias taškas: tai, kas mūsų išmintingumui atrodo geriausia. Kita vertus, dieviškosioms dorybėms nereikia ribos: neįmanoma per daug tikėti, viltis arba mylėti. Mūsų beribė meilė Dievui pasireiškia dosnumu, supratingumu, meile kitiems.

Vaistai nuo mūsų silpnybių

Jei kasdien drąsiai tyrinėsite savo sąžinę Dievo akivaizdoje, jūs, kaip ir aš, rasite daugybę klaidų. Jei Dievui padedant su jomis kovojama, tos klaidos nėra tokios didelės, ir jas įmanoma įveikti, nors ir atrodytų, jog niekada nepasiseks jų visiškai išrauti. Be to, jei, grumdamasis su savo silpnybėmis, visuomet stengsiesi atsiliepti į Dievo malonę, padėsi nugalėti didelius kitų žmonių trūkumus. Pripažindamas, jog esi toks pat silpnas kaip kiti, – gebantys daryti klaidas ir visokį blogį, būsi supratingesnis, jautresnis, o kartu ir kilnesnis, kad pasiryžtum nuoširdžiai mylėti Dievą.

Mes, krikščionys, Dievo vaikai, turime padėti kitiems, garbingai įgyvendindami tai, ką Mokytojui klastingai šnibždėjo anie veidmainiai: nežiūri žmonių poaukščių¹². Taigi mes visiškai neskirstome žmonių – mums rūpi visos sielos! – nors, aišku, pirmiausia turėtume rūpintis tais, kuriuos Dievas dėl vienos ar kitos priežasties – bet taip pat, regis, vien tik žmogiškais sumetimais – įkurdino šalia mūsų.

Neverta dangstytis tariamai dievobaimingais argumentais, bandant atimti iš kitų tai, kas jiems priklauso: Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą”, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis²¹. Tačiau klysta ir tas, kuris šykšti Viešpačiui meilės ir pagarbos – adoracijos, prideramo Jam, kaip mūsų Kūrėjui ir Tėvui; taip pat ir tas, kuris nepaklūsta Dievo įsakymams, teisindamasis, jog tai nesuderinama su tarnyste žmonėms; šv. Jonas aiškiai sako: Iš to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir jo įsakymus vykdome. Nes tai ir yra Dievo meilė – Jo įsakymus vykdyti. O Jo įsakymai nėra sunkūs²².

Dar ne sykį girdėsite daug visokių samprotavimų ir teorijų, prasimanytų neva iš pragmatiškumo – ir net iš meilės, – siekiant sumažinti Dievo garbinimo ir šlovinimo išraišką. Visa, kas paskirta garbinti Viešpačiui, jiems atrodo perdėta. Nekreipkite dėmesio ir toliau eikite savo keliu. Tokie paistalai sukelia tik nevaisingus ginčus, piktinančius sielas ir trukdančius vykdyti Jėzaus Kristaus priesaką: reikia atiduoti kiekvienam tai, kas priklauso, ir dorai, sąžiningai puoselėti šventą teisingumo dorybę.

Dešimt tūkstančių talentų įsiskolinęs tarnas²⁶ – juk tai esame ir mes: Dievo akivaizdoje mes ne tik negalime grąžinti Dievui milžiniškos skolos už daugybę malonių, bet dar labiau ją didiname savo nuodėmėmis. Kad ir kaip ypatingai stengsimės, mums nepavyks deramai atsilyginti Viešpačiui už visa, ką Jis mums atleisdo. Tačiau dieviškasis gailestingumas su kaupu persveria žmogiškojo teisingumo stygių. Dievas maloningai gali dovanoti mūsų skolą, nes jis geras, jo gerumas amžinas²⁷.

Palyginimo, kurį tikrai prisimenate, antroji dalis, yra tarsi kontrastas pirmajai. Tarnas, kuriam buvo dovanota didžiulė skola, nepasigaili savo draugo, skolingo jam vos šimtą denarų. Čia ir atsiskleidžia jo dvasios menkystė. Žinoma, niekas neužginčys, kad jis turi teisę atgauti tai, kas jam priklauso. Tačiau mus tai piktina ir kažkas tarsi kužda, jog šitoks jo elgesys nesuderinamas su tikruoju teisingumu: juk neteisinga, kad žmogus, su kuriuo vos prieš keletą akimirkų buvo pasielgta supratingai ir gailestingai, savo skolininkui neparodo bent šiek tiek kantrybės. Kaip matote, teisingumas nėra vien griežtas teisių ir pareigų paisymas, tai ne aritmetikos uždaviniai, kurie sprendžiami sudėties ir atimties veiksmais.

Krikščioniškoji dorybė siekia daug toliau: ji skatina mus išreikšti savo dėkingumą, meilumą, dosnumą; skatina elgtis, kaip dera ištikimiems ir garbingiems draugams, nesvarbu, ar lydi sėkmė, ar prislegia sunkumai; laikytis įstatymų bei gerbti teisėtą valdžią; skatina džiaugsmingai pasitaisyti, kai suklystame spręsdami vieną ar kitą problemą. Jei esame teisingi, vykdysime savo profesines, šeimynines, visuomenines priedermes... nesimaivydami, nesigarsindami, bet atkakliai dirbdami ir paisydami savo teisių, kurios kartu yra ir pareigos.

Aš netikiu tinginių teisingumu, nes, pasidavę savo dolce far niente, maloniam dykinėjimui, kaip sakoma mano brangiojoje Italijoje, kartais jie net labai smarkiai nusižengia pagrindiniam teisingumo dorybės principui – darbo principui. Neturime pamiršti, jog Dievas sukūrė žmogų ut operaretur²⁸, kad dirbtų, ir visi kiti – mūsų šeima ir tauta, visa žmonija – taip pat priklauso nuo mūsų darbo veiksmingumo. Mano vaikai, kaip menkai nutuokia apie teisingumą tie, kurie jį laiko tik materialinių gėrybių paskirstymu!

Teisingumas ir meilė

Skaitykite Šventąjį Raštą. Apmąstykite vieną po kitos Viešpaties gyvenimo scenas ir Jo pamokymus. Ypač nuodugniai apsvarstykite patarimus ir įspėjimus, kuriais Viešpats ugdė tuos kelis žmones, turėjusius tapti Jo Apaštalais, Jo žodžio skelbėjais visame pasaulyje. Kokį kelią jiems parodo? Argi ne naująjį meilės įsakymą? Juk meile jie prasiskynė kelią pagoniškame ir ištvirkusiame pasaulyje.

Žinokite, jog niekada neišspręsite didžiųjų žmonijos problemų vien teisingumu. Nesistebėkite, kad šaltas, formalus teisingumas žmones užgauna: juk žmogus yra Dievo vaikas, ir jo orumui reikia nepalyginamai daugiau. Nuo teisingumo neatsiejama yra meilė, ji turi lydėti teisingumą. Ji viską sušvelnina, sudievina: Dievas yra meilė³³. Visada turime veikti iš meilės Dievui, – meilės, kuri padeda mylėti savo artimą, išgrynina bei išaukština žmogiškąją meilę.

Nuo griežto teisingumo iki meilės pilnatvės – tolimas kelias. Ir tik nedaugeliui užtenka ištvermės nueiti jį ligi galo. Kai kas sustoja priėję slenkstį: nepaiso teisingumo, pasitenkina trupučiu labdaros, kurią vadina artimo meile, ir nesuvokia, jog čia tik menka dalelė to, ką jiems privalu daryti. Jie atrodo patenkinti savimi, kaip ir anas fariziejus, kuris manėsi įvykdęs įstatymo reikalavimus, nes dukart per savaitę pasninkaudavo ir mokėdavo dešimtinę nuo viso savo turto³⁴.

Meilė, tasai kilnaus teisingumo perteklius, pirmiausia skatina atlikti savo pareigą: pradėkime nuo to, kas teisinga; paskui pereikime prie to, kas teisingiausia... Meilė – tai nepaprastas jautrumas, taktas, didelė pagarba ir palankumas; tad reikia paklausyti apaštalo patarimo: nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą³⁵. Tada elgsimės kaip liepia meilė, įgyvendinsim Jėzaus įsatymą.

Man atrodo, jog geriausias teisingumo ir meilės susiliejimo pavyzdys yra motinų elgesys. Jos vienodai myli visus savo vaikus, ir kaip tik ši meilė skatina skirtingai – netolygiai teisingai, – su jais elgtis, nes kiekvienas vaikas yra kitoks. Taigi meilė tobulina ir papildo teisingumą ir mūsų artimo atžvilgiu. Ji skatina mus nevienodai elgtis su skirtingais žmonėmis, padeda prisitaikyti prie jų situacijos – kad galėtume nudžiuginti liūdintį, ugdyti tą, kuriam to reikia, draugauti su vienišu... Teisingumas reikalauja duoti kiekvienam tai, kas jam priklauso, tačiau tai nereiškia duoti visiems tą patį. Utopinė lygiava yra didžiausios neteisybės priežastis.

Kad visuomet elgtumės, kaip tos geros motinos, turime pamiršti save, siekti vienintelio „pranašumo“ – daugiau tarnauti kitiems, kaip skelbė Jėzus Kristus: Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti³⁶. O tam reikia stiprybės – palenkti savo valią dieviškajam pavyzdžiui, dirbti visų labui, kovoti už amžiną laimę ir kitų gerovę. Manau, nėra geresnio kelio į teisingumą, kaip pasiaukojimo ir tarnavimo kitiems gyvenimas.

Gal kam iš jūsų aš atrodau naivus. Na ir kas. Net jeigu kas nors mane tokiu palaikys dėl to, kad tebetikiu meile, tvirtai jums sakau – visada ja tikėsiu! Ir kol Dievas leis man gyventi, kaip Kristaus kunigas aš ir toliau darysiu viską, kad viešpatautų vienybė ir taika tarp brolių, tarp to paties Dievo Tėvo vaikų. Kad žmonės suprastų vieni kitus. Kad mus jungtų bendras Tikėjimo idealas!

Kreipkimės į išmintingąją ir ištikimąją Švenčiausiąją Mergelę Mariją bei jos sužadėtinį šventąjį Juozapą, tobulą teisaus žmogaus pavyzdį³⁷. Jėzaus, Dievo Sūnaus, akivaizdoje jie įkūnijo dorybes, kurias mes šiandien apmąstėme. Jie išprašys mums malonės – kad ir mūsų širdyse tvirtai įsišaknytų tos pačios dorybės, kad mes pasiryžtume visados elgtis kaip geri Mokytojo mokiniai: išmintingi, teisingi, kupini meilės.