Punktų sąrašas

Ego sum via, veritas et vita¹, Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Šiais žodžiais Viešpats aiškiai mums parodė tikrąjį kelią, vedantį į amžinąją laimę. Ego sumvia: Jis yra vienintelis kelias, jungiantis dangų su žeme. Jis tai skelbia visiems žmonėms. Ir ypač primena tiems, kurie, kaip tu ir aš, Jam pasakėme esą pasiryžę rimtai žvelgti į savo krikščioniškąjį pašaukimą, idant Dievas visada būtų mūsų mintyse, lūpose ir visuose mūsų darbuose, net pačiuose kasdieniškiausiuose ir įprasčiausiuose.

Jėzus yra kelias. Jis paliko šiame pasaulyje aiškias savo pėdas, neišdildomus ženklus, kurių nesunaikino nei metai, nei priešo klasta. Iesus Christus heri et hodie; ipse et insaecula². Kaip mėgstu tai priminti! Jėzus Kristus, toks, koks buvo vakar apaštalams ir tiems, kurie Jo ieškojo, šiandien gyvena mums, ir gyvens per amžius. Tai mums, žmonėms, kartais nepavyksta pamatyti Jo veido, amžinai šiuolaikiško, nes mes žiūrime pavargusiomis ir blausiomis akimis. Dabar pradėdamas maldą prie tabernakulio, prašyk kaip Evangelijos aklasis: Domine, ut videam!³ Viešpatie, kad praregėčiau! Kad mano protas nušvistų ir Kristaus žodis persmelktų mano dvasią; kad Jo Gyvenimas įsišaknytų mano sieloje, idant mane pakeistų amžinosios Šlovės požiūriu.

Gal mes iki šiol nesijautėme esą raginami ištikimai sekti Kristaus pėdomis. Gal nebuvome suvokę, kad savo mažus išsižadėjimus galime sujungti su Jo atsiteisimo auka: už mūsų nuodėmes, už visų laikų žmonių nuodėmes, už Liuciferio, ir toliau priešgyniaujančio Dievui savo non serviam! –netarnausiu, blogus darbus. Kaip galėsime neveidmainiaudami sakyti: „Viešpatie, nuodėmės, kurios žeidžia Tavo meiliausią Širdį, skaudina ir mane“, jei nepasiryžtame atsisakyti mažmožio arba paaukoti mažytės aukos Jo Meilės garbei. Atgaila, tikrasis noras atsiteisti, mus skatina atiduoti save, pažadina artimo meilę. Atiduodame save, kad atsiteistume, ir mylime kitus, kad padėtume jiems, kaip Kristus mums padėjo.

Nuo šiol skubėkite mylėti. Meilė neleis mums skųstis, maištauti. Teisybė, mes dažnai patiriame sunkumus, bet skundžiamės; taip ne tik švaistome Dievo malonę, bet ir neleidžiame, kad ateityje mūsų ko nors prašytų. Hilarem enim datorem diligot Deus²⁴ – Dievas myli linksmą davėją. Dievas myli tą, kuris duoda su džiaugsmu, trykštančiu iš mylinčios širdies, kuris atiduoda save Dievui neapsimetinėdamas, nesivaipydamas, tarsi darytų malonę.