Punktų sąrašas

Laisvės prasmė

Mes niekada deramai nesuvoksime, kas yra toji Jėzaus Kristaus laisvė, didelė, begalinė, kaip ir Jo meilė. Bet neįkainojamas kilnios kruvinos Jo aukos lobis verčia mus mąstyti: kodėl, Viešpatie, Tu duodi man šią dovaną sekti Tavo pėdomis, bet ir leidi Tave įžeisti? Taip mes išmokstame skirti tinkamą naudojimąsi laisve, kai ji padeda siekti gėrio, nuo piktnaudžiavimo laisve, kai žmogus užmiršta Meilę ir nuo jos nutolsta. Asmeninė laisvė, kurią aš ginu ir nuolat ginsiu iš visų jėgų, mane skatina su visišku pasitikėjimu, suvokiant savo silpnumą, klausti: Viešpatie, ko tikiesi iš manęs, kad savo noru tai atlikčiau?

Pats Kristus mums atsako: veritas liberabit vos¹³, tiesa padarys jus laisvus. Kokia yra toji tiesa, kuri visą mūsų gyvenimą ženklina laisvės kelio pradžią ir pabaigą? Aš jums trumpai ją nusakysiu, su džiaugsmu ir tikrumu, kurį teikia ryšys tarp Dievo ir Jo kūrinių: mes – Dievo rankų kūriniai, mes – Švenčiausiosios Trejybės meilės objektas, mes – tokio Tėvo vaikai! Prašau savo Viešpatį, kad padėtų tai įsisąmoninti ir diena iš dienos tuo gėrėtis: taip elgsimės kaip laisvi žmonės. Nepamirškite – tas, kuris nežino esąs Dievo vaikas, nesuvokia didžiausios tiesos, ir jo poelgiams trūksta savitvardos ir stiprybės žmogaus, mylinčio Viešpatį labiau už viską.

Patikėkite, laimėti dangų turime stengtis niekieno neverčiami, tvirtai apsisprendę. Bet vien laisvės nepakanka, reikia kryptingumo, reikia vadovo. Siela negali būti be vadovo; todėl ji ir buvo atpirkta: kad Kristus, „kurio jungas yra švelnus ir našta lengva“ (Mt 11,30), jai vadovautų, o ne velnias, kurio karalystė yra šlykšti¹⁴.

Nesileiskite suklaidinami tų, kurie nykiai šūkauja: laisvė! laisvė! Dažnai už šio rėkavimo slypi tragiška vergovė: nes klaidingas pasirinkimas neišlaisvina; išlaisvina tik Kristus¹⁵, nes jis yra vienintelis Kelias, Tiesa ir Gyvenimas¹⁶.

Mūsų šventoji Motina Bažnyčia visada gynė laisvę ir atmetė visus fatalizmus – ir senus, ir naujesnius. Ji pabrėžia, jog kiekviena siela yra savo likimo šeimininkė, kad ir kokie būtų padariniai: ir tie, kurieneatsisakė gėrio, eis į amžinąjį gyvenimą; o tie, kurie nusikalto, – į amžinąją ugnį³⁴. Tokia galimybė, atsiverianti mums visiems, tau ir man, niekada nepaliauja mūsų stulbinti, nors ji yra mūsų didingumo požymis. Nuodėmė yra norėta blogybė, kuri nebūtų nuodėmė, jei ji neužsimegztų mūsų pačių valia: šis tvirtinimas toks akivaizdus, kad vienodai suprantamas ir negausiam būriui išminčių ir gausybei nemokšų, gyvenančių po saule³⁵.

Vėl kreipiu dėkingumo kupiną širdį savo Dievo, savo Viešpaties link, nes niekas Jam netrukdė mus sukurti nepriekaištingus, apdovanotus nenugalimu gėrio polinkiu; bet Jis nusprendė, kad Jotarnai būtų geresni, jeigu jie jam tarnautų laisvai³⁶. Kokia didinga mūsų Tėvo meilė ir gailestingumas! Suvokęs Jo dieviškas paikystes savo vaikų atžvilgiu, norėčiau turėti tūkstantį ir dar daugiau burnų, tiek pat širdžių, kad galėčiau gyventi nuolat šlovindamas Dievą Tėvą, Dievą Sūnų, Dievą Šventąją Dvasią. Žinokite, kad Visagaliui, Tam, kuris savo Apvaizda valdo Visatą, nereikia vergų; Jam mielesni laisvi vaikai. Nors mes gimėme proni ad peccatum, linkę į nuodėmę dėl pirmosios poros nuopuolio, Jis kiekvienam iš mūsų įžiebė savo beribės išminties kibirkštėlę, potraukį gėriui, begalinės ramybės troškulį. Jis leidžia mums suprasti, kad mes pasiekiame tiesą, palaimą ir laisvę tada, kai stengiamės savo sieloje sudaiginti šią amžinojo gyvenimo sėklą.

Aš dažnai primenu, jog yra trys dalykai, kurie šioje žemėje mums teikia džiaugsmą ir amžinąją laimę danguje: nepalaužiama, jautri, džiaugsminga ir tvirta ištikimybė tikėjimui, pašaukimui, kurį kiekvienas gauna, ir tyrumui. Jei žmogus, kuriam pastojo kelią erškėčiai – geidulingumas, puikybė, ir t. t., savo noru pasiduos šioms blogybėms ir nepasitaisys, bus nelaimingas, nes nusigręžė nuo Kristaus Meilės.

Dar sykį kartoju, kad mes visi turime trūkumų. Tačiau dėl jų negalima užsisklęsti nuo Dievo Meilės, priešingai, tegu jie skatina pasikliauti šia Meile, įsiskverbti į šį dievišką gerumą, saugantį mus, kaip senais laikais karius saugodavo šarvai: šis ecce ego, quia vocasti me²⁶ – štai aš, nes tu mane pašaukei, – čia ir yra mūsų apsauga. Mums nevalia nutolti nuo Dievo tik todėl, kad jaučiamės apimti silpnybių. Mes turime grumtis su savo trūkumais kaip tik todėl, kad Dievas mumis pasitiki.