Punktų sąrašas

Apmąstydami Viešpaties žodžius, dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa¹⁴, aiškiai suvokiame savo vienintelį tikslą – šventėjimą, kitaip tariant, turime būti šventi, kad galėtume pašventinti ir kitus. Galbūt it menkutė pagunda mumyse sukirba mintis, jog nedaugelis iš mūsų yra pasiryžę atsiliepti į šį dievišką kvietimą, be to, jaučiame, jog esame netobuli instrumentai. Teisybė, palyginti su visa žmonija, mūsų nedaug ir patys vieni esame nieko verti. Tačiau Mokytojas mums sako: krikščionis yra pasaulio šviesa, druska, raugas, o truputis raugo įraugina visą maišymą¹⁵. Kaip tik todėl nuolat kartojau, jog mums rūpi visos sielos be išimties; Jėzus Kristus atpirko mus visus ir, nepaisydamas mūsų menkumo, pasirenka tik nedaugelį, kad atskleistų, kas yra išganymas.

Kristaus mokinys niekada blogai nesielgs su kitu. Klaidą jis laiko klaida, bet klystantį turi taisyti švelniai, su meile, kitaip negalės jam padėti, negalės jo pašventinti. Reikia sugyventi su kitais, juos suprasti, reikia mokėti atleisti, būti broliškiems ir, kaip patarė šv. Kryžiaus Jonas, nuolat įlieti meilės ten, kur jos nėra, kad meilė pažadintų meilę¹⁶, netgi tokiomis iš pažiūros nesvarbiomis aplinkybėmis, kurios būdingos mūsų profesiniam darbui, šeimyniniam ir visuomeniniam gyvenimui. Taigi tu ir aš pasinaudosime kiekviena, net banaliausia proga, kad pašventintume tas progas, save ir tuos, kurie dalijasi su mumis kasdieniais rūpesčiais, jausdami, kokia saldi ir viliojanti yra atpirkimo našta.

Krikščioniškoji dorybė siekia daug toliau: ji skatina mus išreikšti savo dėkingumą, meilumą, dosnumą; skatina elgtis, kaip dera ištikimiems ir garbingiems draugams, nesvarbu, ar lydi sėkmė, ar prislegia sunkumai; laikytis įstatymų bei gerbti teisėtą valdžią; skatina džiaugsmingai pasitaisyti, kai suklystame spręsdami vieną ar kitą problemą. Jei esame teisingi, vykdysime savo profesines, šeimynines, visuomenines priedermes... nesimaivydami, nesigarsindami, bet atkakliai dirbdami ir paisydami savo teisių, kurios kartu yra ir pareigos.

Aš netikiu tinginių teisingumu, nes, pasidavę savo dolce far niente, maloniam dykinėjimui, kaip sakoma mano brangiojoje Italijoje, kartais jie net labai smarkiai nusižengia pagrindiniam teisingumo dorybės principui – darbo principui. Neturime pamiršti, jog Dievas sukūrė žmogų ut operaretur²⁸, kad dirbtų, ir visi kiti – mūsų šeima ir tauta, visa žmonija – taip pat priklauso nuo mūsų darbo veiksmingumo. Mano vaikai, kaip menkai nutuokia apie teisingumą tie, kurie jį laiko tik materialinių gėrybių paskirstymu!

Meilės visuotinumas

Artimaisiais, – sako šv. Leonas Didysis, – mes turime vadinti ne tik tuos, kurie su mumis yra susieti draugystės ar giminystės ryšiais, bet visus tos pačios, kaip ir mūsų prigimties, žmones... Tas pats Kūrėjas mus sutvėrė, tas pats Kūrėjas davė mums sielą. Mes visi džiaugiamės tuo pačiu dangumi ir oru, tomis pačiomis dienomis ir naktimis, ir nors vieni geri, kiti blogi, vieni teisingi, o kiti neteisingi, Dievas yra dosnus ir geras visiems²⁰.

Mes, Dievo vaikai, ugdomės įgyvendindami šį naują įsakymą; Bažnyčioje mes išmokstame tarnauti, bet ne būti aptarnaujami²¹, randame savyje jėgų mylėti žmoniją nauju būdu – tai Kristaus malonės vaisius. Mūsų meilė neturi nieko bendro nei su sentimentalumu, nei su paprasta draugyste ar dviprasmišku ketinimu padėti kitiems, kad patys sau įrodytume, jog esame už juos pranašesni. Iš tikrųjų mylėti – vadinasi sugyventi su savo artimu, gerbti, aš pabrėžiu, Dievo atvaizdą kiekviename žmoguje ir savo ruožtu padėti kitiems įžvelgti šį atvaizdą savyje, kad mokėtų kreiptis į Kristų.

Tad meilės visuotinumas yra apaštalavimo visuotinumas: mes turime įgyvendinti darbais ir iš tiesų didžiausią Dievo troškimą, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą²².

Jei turime mylėti ir savo priešus, – galvoju apie tuos, kurie mus laiko savo priešais, nes aš nesu niekieno priešas, – tai dar stipriau turime mylėti tuos, kurie yra tik atokiau nuo mūsų, tuos, kurie mums nelabai patinka, tuos, kurių kitoniška kalba, kurie yra kitokios kultūros ar skirtingai ugdyti negu mes.

Apie kokią meilę kalbama? Šventasis Raštas kalba apie dilectio, kad būtų suprasta, jog kalbama ne tik apie juslinę meilę. Šis žodis veikiau išreiškia tvirtą valingą apsisprendimą. Dilectio kilęs iš electio, iš žodžio „pasirinkti“. Aš pridurčiau, kad krikščioniškai mylėti reiškia norą mylėti, Kristuje ryžtis siekti visų be išimties sielų gėrio, joms visoms labiau už viską linkint, kad pažintų Kristų ir Jį pamiltų.

Viešpats mus ragina: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus²³. Mums gali atrodyti nepatrauklūs asmenys, kurie mus atstumtų, jei prie jų prisiartintume. Bet Jėzus prašo mūsų, kad neatsimokėtume jiems blogiu už blogį, nepraleistume progų jiems nuoširdžiai patarnauti, nors mums ir labai būtų sunku, kad niekad jų neužmirštume savo maldose.

Ši dilectio vadinama meilė įgyja šiltesnių atspalvių, kai kalbama apie mūsų tikėjimo brolius, ypač apie tuos, kurie pagal Dievo valią yra arčiausiai mūsų: tėvus, vyrą ar žmoną, vaikus, brolius ir seseris, kolegas ir kaimynus. Jei pristigtų šio švelnumo, ši kilni ir tyra žmogiškoji meilė, nukreipta į Dievą ir Juo pagrįsta, iš tikrųjų nebūtų tikra meilė.

Meilės išraiškos

Aš mėgstu žodžius, kuriais Šventoji Dvasia mums byloja pranašo Izaijo lūpomis: discite benefacere²⁴. Mokykitės daryti gera. Dažnai taikau šį patarimą įvairiems mūsų vidinės kovos aspektams, žinodamas, jog krikščioniškasis gyvenimas niekada nesibaigia, o įgytos dorybės yra kasdienių ir veiksmingų pastangų padarinys.

Ką darome, kad tinkamai atliktume bet kokį darbą arba pareigą? Pirmiausia apsvarstome tikslą ir priemones jam siekti. Paskui atkakliai naudojame šias priemones, pamažu diegdami įprotį, kad jis tvirtai įsišaknytų mumyse. Kai tik ko nors išmokstame, tuojau pat atrandame kitus dalykus, kurie mums buvo nežinomi; jie skatina tęsti darbą ir niekad nesakyti: gana!

Meilė artimui yra meilės Dievui išraiška. Štai kodėl, stengdamiesi ugdyti šią dorybę, negalime nubrėžti jokios ribos. Bendraujant su Viešpačiu, vienintelė riba yra mylėti be ribų. Viena vertus, todėl, kad mes niekada neįstengsime Jam padėkoti už visa, ką Jis padarė dėl mūsų; kita vertus, todėl, kad pati Dievo meilė kūriniams yra neaprėpiamai didelė, nesavanaudiška, beribė.

Mus, kurie norime Jo klausyti visa savo siela, Jėzus Kristus Kalno pamoksle moko dieviškojo meilės įsakymo. Ir pabaigoje paaiškina: mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk Jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems. <…> Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas²⁵.

Gailestingumas – tai ne šalta užuojauta: gailestingumas neatsiejamas nuo didžiulio teisingumo ir meilės. Gailestingas yra tas, kuris turi jautrią širdį, myli nuoširdžiai, pasiaukojamai, dosniai. Štai kaip šv. Paulius apibūdina meilę savo himne, skirtame šiai dorybei: Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria²⁶.

Viena pirmųjų meilės išraiškų – sielos žengimas nuolankumo keliu. Kai save nuoširdžiai laikome nieku, kai suprantame, jog be dieviškos pagalbos silpniausias ir menkiausias iš kūrinių būtų geresnis už mus; kai suvokiame sugebą daryti visokias klaidas ir baisybes, kai žinome esą nusidėjėliai, nors įnirtingai stengiamės išvengti nedorų poelgių, kaip galime blogai galvoti apie kitus? Kaip galėtume savo širdyje puoselėti fanatizmą, netolerantiškumą, aroganciją?

Nuolankumas mus lyg už rankos veda prie tokio bendravimo su savo artimu būdo, kuris ir yra geriausias: turime suprasti visus žmones, su visais sugyventi, visiems atleisti, nekurstyti nesantaikos, neatsiriboti nuo kitų užtvaromis, visada elgtis kaip pridera vienybės įrankiams. Ne veltui mūsų sieloje glūdi stiprus taikos ir vienybės siekimas, troškimas. Iš to kyla brolybė. Pagarbos asmens teisėms troškimas. Visa tai ir yra brangiausia žmonių gyvenime: jei visi esame Dievo vaikai, brolybė nevirsta nuvalkiotu žodžiu; ji nėra ir įsivaizduojamas idealas. Tai iš tiesų sunkus, bet pasiekiamas tikslas.

Mes, krikščionys, visiems cinikams, skeptikams, nemokantiems mylėti, tiems, kurie savo silpnumą pavertė dvasios nuostata, turime įrodyti, kad meilė yra įmanoma. Galbūt labai sunku taip elgtis, nes žmogus buvo sukurtas laisvas ir jis gali beprasmiškai priešintis Dievui; tačiau meilė yra galima ir tikra, nes toks elgesys yra Dievo meilės ir meilės Dievui padarinys. Jei mes, tu ir aš, mylime, Jėzus Kristus taip pat myli. Tuomet ir suprasime visą skausmo, aukos, nesavanaudiško pasiaukojimo gilybę ir vaisingumą kasdieniame gyvenime.

Vienintelis kelias

Įsitikinome, kad meilė neturi nieko bendro su karikatūra, kuria kartais kai kas bando paversti pagrindinę krikščionio dorybę. Tad kodėl reikia apie ją nuolatos kalbėti? Gal tai privaloma tema, bet nelabai įgyvendinama?

Apsižvalgę aplink save, galbūt rastume priežasčių manyti, kad meilė yra nepasiekiama dorybė. Bet, viską apsvarstę antgamtiniu požiūriu, atrasime priežastį: tai nuolatinio ir intensyvaus bendravimo su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi stoka, ir nemokėjimas atpažinti sieloje Šventosios Dvasios veikimo, kurio pirmasis vaisius kaip tik ir yra meilė.

Prisimindamas keletą apaštalo patarimų – neškite vieni kitų naštas ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą³³ –, Bažnyčios Tėvas priduria: mylėdami Kristų, mes nesunkiai pakęsime kitų silpnybes, net to, kurio mes dar nemylime, nes jo darbai nėra geri³⁴.

Štai taip atsiveria kelias, kuris stiprina mūsų meilę. Manydami, kad pirmiausia mums reikia imtis humanitarinės veiklos, pagalbos kitiems užduočių, bodintis Dievo meilės, mes apsirinkame. Mums nevalia apleisti Kristaus todėl, kad rūpinamės savo segančiu artimu, juk privalome jį mylėti dėl Kristaus³⁵.

Nuolat žvelkite į Jėzų. Būdamas Dievas, Jis nusižemino ir priėmė tarno išvaizdą³⁶, kad galėtų tarnauti mums. Tai vienintelis kelias, kuris vertas pastangų. Meilė skatina susivienyti, susitapatinti su mylimu asmeniu. Susivieniję su Kristumi, mes būsime kupini troškimo sekti Juo šiame atsižadėjimo gyvenime, nesavanaudiškai mylėti ir pasiaukoti iki mirties. Kristus mums iškelia alternatyvą: arba gyvensime egoistiškai ir būsime vieniši, ar visas savo jėgas atiduosime tarnavimui kitiems.