Punktų sąrašas

Ir savo vidiniu, ir išoriniu gyvenimu, ir bendraudami su kitais žmonėmis, ir savo darbu kiekvienas iš mūsų turime stengtis nuolat būti Dievo akivaizdoje, turime kalbėtis su Juo, nors išoriškai tai ir nematoma. Ir tam pokalbiui nereikia jokių žodžių, bet jis turi būti pastebimas iš švelnaus rūpestingumo ir pastangų, kurias įdedame norėdami deramai atlikti visas savo užduotis, ir pačias svarbiausias, ir visai nereikšmingas. Jei taip nesistengtume, elgtumės ne kaip Dievo vaikai, nes iššvaistytume išteklius, kuriuos Viešpaties Apvaizda mums davė, kad galėtume tapti tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką²⁴.

Ispanijos pilietinio karo metu dažnai važinėdavau teikti kunigo paslaugų daugeliui vaikinų, esančių fronte. Tranšėjoje išgirdau pokalbį, kuris giliai įsmigo man į širdį. Prie Teruelio jaunas kareivis taip apibūdino kitą, matyt, kiek neryžtingą ir bailų: Tas vyras nei šioks, nei toks! Man būtų be galo liūdna, jei kas nors pagrįstai sakytų, jog vienas iš mūsų yra nei šioks, nei toks: tvirtina norįs būti tikru krikščionimi, šventuoju, bet niekina priemones tam tikslui pasiekti, atlieka savo priedermes be meilės Dievui, nerodydamas sūniško prieraišumo. Jei mes – tu ir aš – panašiai darytume, taip pat nebūtume tikri krikščionys.

Tiesa, vien mūsų sugebėjimų nepakanka: niekas neišsigelbsti be Kristaus malonės. Tačiau jei žmogus turi ir puoselėja dorumo, sąžiningumo pradą, Dievas palengvins jam kelią; jis galės tapti šventas, nes mokėjo gyventi kaip gėrio žmogus.

Jūs tikriausiai matėte ir priešingų pavyzdžių: tiek daug žmonių sakosi esą krikščionys, nes buvo pakrikštyti ir priima kitus sakramentus, o iš tiesų yra neištikimi, melagiai, nenuoširdūs ir pasipūtę… Jie greitai palūžta. Lyg žvaigždės, kurios akimirką sužimba danguje ir ūmai užgęsta.

Jei prisiimame Dievo vaikų atsakomybę, Jis trokšta, kad būtume labai žmogiški. Kad galvomis liestume dangų, bet kojomis tvirtai stovėtume ant žemės. Norint būti krikščionimis, negalima paliauti buvus žmonėmis ar nebeugdyti dorybių, būdingų netgi tiems, kurie nepažįsta Kristaus. Kiekvieno krikščionio kaina – atperkantis mūsų Viešpaties Kraujas, ir – pabrėžiu – Viešpats nori, kad būtume labai žmogiški, labai dieviški, stengtumės kasdien būti panašūs į Kristų, kuris yra perfectus Deus, perfectus homo.

Tiesa ir teisingumas

Turime nuolat puoselėti žmogiškąsias dorybes, nes nelengva išlikti doriems, kai atsiduriame situacijose, keliančiose pavojų mūsų asmeniniam saugumui. Pagalvokite apie tiesą padorumo aspektu: ar iš tikrųjų ji jau tapo atgyvena? Ar jau įsigalėjo kompromisinis elgesys – noras pagražinti karčią tiesą? Tiesos bijoma. Štai kodėl elgiamasi niekingai: tvirtinama, kad niekas negyvena tiesa, nebesako tiesos, kad visi apsimetinėja ir meluoja.

Laimė, taip nėra. Daug žmonių – krikščionių ir nekrikščionių – pasiryžę paaukoti savo garbę ir gerą vardą dėl tiesos, jie nekeičia savo kailio, nesukčiauja dėl geresnės, pelningesnės vietos po saule. Supratę savo klaidą, jie moka pasitaisyti, nes yra nuoširdūs. Tas, kuris pradėjo meluoti ir kuriam tiesa tėra skambus žodis, slepiantis jo silpnybes, niekada nepasitaiso.

Žmogiškosios ir dieviškosios dorybės

Kai siela stengiasi puoselėti žmogiškąsias dorybes, ji jau yra labai arti Kristaus. Krikščionis suvokia, kad dieviškosios dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė – kaip ir visos kitos dorybės, atnešančios Dievo malonę, skatina jį niekada neapleisti tų savybių, kurios yra bendros daugybei žmonių.

Žmogiškosios dorybės – pabrėžiu – yra dieviškųjų dorybių pagrindas; jos savo ruožtu skatina elgtis sąžiningai. Tačiau vien noro puoselėti šias dorybes neužtenka: reikia išmokti jas įgyvendinti. Discite benefacere²³, mokykitės daryti gera. Reikia nuolat kartoti tokius veiksmus – būti nuoširdiems, teisingiems, ramiems, kantriems, nes darbai atskleidžia meilę ir Dievą reikia mylėti ne tik žodžiais, bet ir darbu, ir tiesa²⁴.