Punktų sąrašas

Raudonos gairės

Kai buvau mažas,didelį įspūdį man darė gairės, įbestos mūsų kalnų kelkraščiuose; tai buvo dideli kuolai, dažniausiai nudažyti raudonai. Man paaiškino, kad, sniegui visiškai užklojus kelius, pasėlius, ganyklas, miškus, uolas ir prarajas, šie kuolai yra patikimas kelrodis.

Panašiai ir vidiniame gyvenime. Ir jame būna pavasaris ir vasara, taip pat ir žiema, dienos be saulės, naktys be mėnulio... Negalime leisti, kad mūsų santykiai su Jėzumi Kristumi priklausytų nuo staigių nuotaikos permainų ar charakterio pokyčių. Toks elgesys rodo tik egoizmą, patogumų ieškojimą ir visiškai nesiderina su meile.

Todėl, ar pučia vėjas, ar sninga, keletas rimtų, anaiptol nesentimentalių, tačiau tvirtai įsišaknijusių ir kiekvieno asmeninėms aplinkybėms pritaikytų maldingumo praktikų bus tarsi raudonos gairės, tol rodančios mums šiaurę, kol Viešpats nuspręs, kad šviestų saulė, ištirptų ledai ir mūsų širdis imtų virpėti, uždegta ugnies, kuri iš tiesų niekada nebuvo užgesusi, tik kaip žarijos ruseno po išbandymo akimirkų, menkesnių pastangų ar nepakankamo pasiaukojimo pelenais.

Neslepiu nuo jūsų, kad per visus šiuos metus ne vienas žmogus ateidavo pas mane pasidalyti sielvartu: Tėve, aš nežinau, kas man yra, jaučiuosi nuvargęs ir atšalęs; mano pamaldumas, iki šiol toks tvirtas ir tyras, dabar man atrodo lyg apsimetinėjimas ar komedija… Ir tiems, kurie tai išgyvena, ir jums visiems aš sakau: komedija? Puiku! Viešpats žaidžia su mumis kaip tėvas su savo vaikais.

Šventajame Rašte skaitome: ludens in orbe terrarum¹⁷, Jis linksminasi visoje žemėje. Bet Dievas mūsų neapleidžia, nes tučtuojau pridedama: deliciae meae esse cum filiis hominum¹⁸, – džiaugiasi lankydamas žmonių vaikus. Viešpats žaidžia su mumis. Kai mums atrodo, kad apsimetinėjame, nes esame be ūpo, kai jaučiamės šalti ir apatiški, kai pasidaro sunku atlikti savo pareigas ar siekti dvasinių tikslų, kuriuos sau iškėlėme, tuomet galvokime, kad Dievas žaidžia su mumis, tikėdamasis, jog mes grakščiai suvaidinsime savo „komediją“.

Galiu pasakyti, kad kartais Viešpats man suteikdavo gausių malonių, bet dažniausiai dirbdavau ne pagal savo polinkius. Daug ką darydavau ne todėl, kad man patinka, o todėl, kad tai turiu daryti iš Meilės. Bet, tėve, ar galima apsimetinėti Dievo akivaizdoje? Ar tai nėra veidmainiavimas? Būk ramus, tau atėjo laikas dalyvauti žmogiškojoje komedijoje stebint dieviškajam žiūrovui. Ištverk. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia atidžiai stebi tavo spektaklį, todėl viską daryk iš meilės Dievui, kad Jį pamalonintum, nors tau ir būtų sunku.

Kaip gražu būti Dievo žonglieriumi! Kaip nuostabu iš Meilės pasiaukojamai suvaidinti šią komediją be menkiausio asmeninio pasitenkinimo, kad patiktų Dievui, mūsų Tėvui, kuris žaidžia su mumis! Pažvelk į Dievą ir sakyk Jam: šito daryti nenoriu, bet paaukosiu Tau. Ir imkis iš tiesų šio darbo, net jei ir manai, kad tai tik komedija. Palaiminta komedija! Ir patikėk: tai ne apsimetinėjimas, ne veidmainystė, nes veidmainių vaidinimui reikia publikos. Be to, leisk tau priminti, kad šios komedijos, mūsiškės komedijos, žiūrovai yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, Švenčiausioji Mergelė, šv. Juozapas, visi dangaus angelai ir šventieji. Vienintelis mūsų vidinio gyvenimo reginys – Kristus, kuris praeina quasi in occulto¹⁹,tarsi slapčiomis.

Bartimiejaus tikėjimas

O šį kartą šv. Morkus pasakoja mums apie kito neregio išgijimą. Iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio¹⁰. Išgirdęs didelį triukšmą, kurį kėlė minia, neregys paklausė: Kas tai? Jam buvo atsakyta: tai Jėzus iš Nazareto. Tuomet jo siela užsiliepsnojo tokiu tikėjimu į Kristų, kad jis pradėjo šaukti: Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs¹¹.

O štaitu, sustojęs tokio trumpo mūsų gyvenimo kelkrašty, – ar nenori taip pat šaukti? Tu, kuriam stinga šviesos, kuriam reikia daugiau malonių, idant ryžtumeisi siekti šventumo, – ar nejauti didžiulio noro maldauti: Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs! Kokia nuostabi ši trumpa malda – dažnai ją kartokite!

Patariu jums: neskubėdami apmąstykite akimirkas prieš įvykstant stebuklui, kad įsisąmonintumėte šią tokią aiškią mintį – kaip skiriasi gailestingoji Jėzaus Širdis ir mūsų vargšės širdys! Toji mintis jums visada padės, ypač išmėginimo, pagundos valandą arba kai reikia didžiadvasiškumo atliekant kuklias kasdienio gyvenimo priedermes, ar tomis akimirkomis, kai reikia herojiškumo.

Daugelis jį draudė, kad nutiltų¹². Kaip ir tave, kai pajutai, jog Jėzus praėjo pro pat tave. Širdis ėmė smarkiau plakti, ir tu ėmei šaukti, apimtas vidinio nerimo. Tada tavo draugai, papročiai, patogus gyvenimas, aplinka, viskas tave stabdė: nutilk, nešauk. Kam šaukti Jėzų? Netrukdyk Jo!

Tačiau vargšas Bartimiejus jų neklausė. Priešingai, jis dar garsiau šaukė: Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs! Viešpats, girdėjęs jį nuo pat pradžios, leido jam atkakliai melstis. Kaip ir tau. Jėzus išgirsta pirmąjį mūsų sielos šauksmą, bet laukia. Jis nori, kad būtume tvirtai įsitikinę, jog mums Jo reikia. Jis nori, kad mes Jo atkakliai maldautume, kaip tasai neregys prie kelio, vedančio iš Jericho. Sekime Juo. Net jei Dievas nesuteikia akimirksniu to, ko mes Jį prašome, net jei žmonės stengiasi atitraukti mus nuo maldos, nesiliaukime Jį prašyti¹³.