Punktų sąrašas

Kelias akimirkas skirsime Kančios antradienio Mišių tekstams, kad išmoktume atskirti gerąjį dievinimą nuo blogojo. Kalbėsime apie nuolankumą, nes tai dorybė, padedanti mums pažinti ir savo menkumą, ir didybę.

Mūsų menkumas per daug akivaizdus. Nekalbu apie natūralų mūsų ribotumą – šitiek didelių siekių, apie kuriuos svajoja žmogus ir kurių vis dėlto niekada neįgyvendins jau vien dėl pernelyg trumpo laiko. Mąstau apie tai, ką darome blogai, apie nuopuolius, klaidas, kurių galėtume išvengti, bet neišvengiame. Mes nuolat patiriame savo pačių varganumą. Kartais viskas taip susiklosto, kad dar aiškiau matome savo silpnybes ir kaidas. Ką daryti?

Expecta Dominum¹ – pasitikėk Viešpačiu; gyvenk viltimi, pilnas meilės ir tikėjimo, mus ragina Bažnyčia. Viriliter age² – būk stiprus. Argi svarbu, kad esame iš molio, jei sudėjome savo viltį į Dievą? O jei siela patiria nuopuolį, – nors nebūtinai taip turi atsitikti, – jai paskiriami vaistai, kaip daroma kasdieniame gyvenime kūno sveikatos labui; ir viską galima vėl pradėti!

Leiskite man vėl priminti apie kelią, kurį Dievas skiria kiekvienam iš mūsų nueiti, kai kviečia mus tarnauti Jam pasaulyje, pašventinti kasdienę veiklą, kad per ją patys taptume šventi. Kupinas tikėjimo ir liaudiškos išminties, šv. Paulius moko: Mozės Įstatyme parašyta: „Neužrišk nasrų kuliančiam jaučiui!²¹“ Ir klausia: Bet argi Dievui terūpi jaučiai? O gal jis iš tiesų taiko mums? Juk dėl mūsų buvo parašyta, kad artojas turi arti su viltimi ir kūlėjas turi kulti su viltimi gauti savo dalį²².

Krikščionio gyvenimas niekada nėra įspraustas į pareigų rėmus, dėl kurių siela turėtų kęsti didžiulę įtampą; jis prisitaiko prie aplinkybių kaip pirštinė prie rankos, tad ir mes, su malda bei apsimarinimu atlikdami ir didelius, ir mažus kasdienius darbus, turime niekada neprarasti antgamtinio požiūrio. Tikėkite, Dievas karštai myli savo kūrinius; kaip ištvertų asilas, jeigu jam niekas neduotų ėsti, jeigu jis neturėtų poilsio jėgoms atgauti arba nuolat būtų smarkiai mušamas? Tavo kūnas kaip asilas, – asilas buvo Dievo sostas Jeruzalėje, – nešantis tave ant savo kupros dieviškaisiais žemės keliais: reikia jį prižiūrėti, kad neišsuktų iš Dievo kelio, ir paraginti, kad risnotų taip džiugiai ir smagiai, kaip galima tikėtis iš asilo.

Stenkitės kuo dažniau pasijusti tarp Naujojo Testamento veikėjų. Gėrėkitės tomis jaudinančiomis scenomis, kuriose Mokytojas atsiskleidžia ir kaip Dievas, ir kaip žmogus, kur Jis vaizdžiai, taip pat kaip žmogus ir Dievas, pasakoja didingą atleidimo istoriją, – neblėstančios Meilės savo vaikams istoriją. Šiuos dangaus atbalsius ir dabar girdime visada šiuolaikiškai bylojančioje Evangelijoje: jaučiame, matome, net galėtume sakyti liečiame dieviškąją globą, – parama tuo tvirtesnė, kuo labiau žengiame į priekį, nepaisydami klaidų, ir vėl pradedame iš naujo. Visa tai yra vidinis gyvenimas, gyvenamas viliantis Dievu.

Nesistengdami įveikti vidinių ir išorinių kliūčių, pergalės mes nepasieksime. Ir kas stoja į rungtynes, nepelnys vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles²¹, o kiekviena tikra kova pagaltaisykles reikalauja varžovo. Taigi jei nėra varžovo, nebus vainiko; nes negali būti nugalėtojo be pralaimėtojo²².

Prieštaravimai neturi atimti iš mūsų drąsos, tai paskata mums augti kaip krikščionims: kovodami tampame šventesni, o mūsų apaštalavimo darbas – išties veiksmingesnis. Apmąstykime, kaip Jėzus Kristus – Alyvų sode ir vėliau, ant Kryžiaus, kęsdamas vienatvę ir patyčias, – priima ir myli Tėvo Valią, nors jaučia baisią Kančios naštą. Turime įsitikinti, kad norėdami sekti Kristumi ir tapti gerais Jo mokiniais, turime paklausyti Jo patarimo: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.²³ Štai kodėl mielai prašau Jėzų: Viešpatie, nė vienos dienos be Kryžiaus! Taigi su dieviškos malonės pagalba mūsų charakteris užsigrūdins, nors ir būdami menki, mes būsime atrama mūsų Dievui.

Suprask: jei į sieną kaldamas vinį nepajustum jokio pasipriešinimo, ką galėtum ten pakabinti? Jei neužsigrūdinsime su Dievo pagalba per auką, mes niekada netapsime Viešpaties įrankiais. Priešingai, jei dėl Dievo meilės ryžomės džiaugsmingai pasinaudoti prieštaravimais, iškilus kliūtims ar nemalonumams, kai sunku ir nepatogu, kartu su apaštalais Jokūbu ir Jonu galėsime sušukti: Galime!²⁴

Ši Dievo vaikų kova neturėtų virsti liūdnais atsižadėjimais, niūria rezignacija ar džiaugsmo praradimu – ji labiau primena elgesį įsimylėjėlio, kuris, dirbdamas ir ilsėdamasis, džiaugdamasis ar kentėdamas, mintimis skrieja pas mylimąją ir dėl jos mielai ir drąsiai grumiasi su sunkumais ir problemomis. O kalbant apie mus, pabrėžiu, kadangi Dievas niekada nepralaimi kovų, kartu su Juo ir mes tapsime nugalėtojai. Esu patyręs, kad jei ištikimai paklusiu Jo kvietimams, žaliose pievose mane paguldo, prie ramių tvenkinių gano. Jis atgaivina mano gyvastį, veda teisumo takais, kaip dera jo vardui. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins²⁷.

Šiems sielos mūšiams dažnai reikia laiko, reikia kantriai, atkakliai vartoti deramą vaistą. Tad stiprinkite viltį. Dar kartą primenu, kad patirsite pralaimėjimų, dvasinių pakilimų ir nuopuolių, – duok, Dieve, kad jie būtų vos pastebimi! Niekas nėra apsaugotas nuo netikėtų kritimų. Viešpats, kuris yra visagalis ir gailestingas, mums suteikė reikiamų priemonių, kad juos nugalėtume. Tik turime jas panaudoti taip, kaip ką tik kalbėjau; jeigu reikės, ryžtingai vis pradėti iš naujo.

Kas savaitę – ir kiekvieną kartą, kai tik jums to reikės, neskrupulaudami – pasinaudokite šv. Atgailos sakramentu, dieviškojo atleidimo sakramentu. Apsisiautę malone, mes pereisime kalnus²⁸ ir nesustodami kopsime stačiais mūsų krikščioniškosios pareigos šlaitais. Naudodamiesi šiomis priemonėmis ir prašydami Viešpatį, kad suteiktų mums vis daugiau vilties, išmoksime taip užkrečiamai džiaugtis, kaip tie, kurie žino esą Dievo vaikai: Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?²⁹ Tad optimizmo! Vilties stiprinami, kovosime, stengsimės nusikratyti lipnaus purvo, kuriuo mus drabsto neapykantos skleidėjai, ir vėl atrasime džiaugsmo kupiną pasaulį, nes šis pasaulis iš Dievo rankų gimė gražus ir švarus, o išmokę atgailauti, grąžinsime pasaulį Kūrėjui tokį pat gražų.