Punktų sąrašas

Dievas myli linksmą davėją

Kalbėdamas apie visišką išsižadėjimą, kurio mus prašo Viešpats, noriu atkreipti jūsų dėmesį į kitą ypatingai svarbų dalyką – sveikatą. Daugelis jūsų dabar esate jauni; tai nuostabus jūsų gyvenimo pilnatvės metas, kai energija liejasi per kraštus. Tačiau laikas bėga, ir nenumaldomai imi justi fizinį nuovargį, paskui brandaus amžiaus ribotumą ir pagaliau senatvės negalią. Be to, kiekvieną akimirką kiekvienas iš mūsų gali susirgti ar kentėti dėl kūno negalavimų.

Jeigu mes su gryna intencija, krikščioniškai pasinaudosime gera fizine būkle ir palankiais momentais – tik tada su antgamtišku džiaugsmu išgyvensime įvykius,, kuriuos žmonės klaidingai vadina blogais. Per daug nesileisdamas į smulkmenas, norėčiau su jumis pasidalyti asmenine patirtimi. Kai sergame, kartais būname nepakenčiami: niekas į mane nekreipia dėmesio, niekas apie mane negalvoja, nesirūpina manimi taip, kaip aš to nusipelniau, niekas manęs nesupranta… Velnias visada tyko, puola mus iš visų pusių; o užklupus ligai, sukelia būseną, panašią į psichozę, kuri atitolina nuo Dievo, apkartina viską aplinkui arba sunaikina nuopelnų lobį, įgytą visų sielų labui, kai kančią išgyvename su antgamtiniu optimizmu, kai ją pamilstame! Taigi, jei Dievo valia mums būtų suduotas išbandymo smūgis, priimkite jį kaip ženklą, jog Jis mus laiko subrendusiais, kad glaudžiau suvienytų mus su savo atperkančiuoju Kryžiumi.

Reikia išankstinio pasirengimo, kasdienio švento neprisirišimo prie savęs, kad pasiruoštume oriai ištverti ligą arba nesėkmę, jei tai Dievo valia. Pasinaudokite kasdienybės teikiamomis progomis, kai ko nors stinga, kai kamuoja skausmas, stenkitės apsimarinti ir puoselėti krikščioniškąsias dorybes.

Ši Dievo vaikų kova neturėtų virsti liūdnais atsižadėjimais, niūria rezignacija ar džiaugsmo praradimu – ji labiau primena elgesį įsimylėjėlio, kuris, dirbdamas ir ilsėdamasis, džiaugdamasis ar kentėdamas, mintimis skrieja pas mylimąją ir dėl jos mielai ir drąsiai grumiasi su sunkumais ir problemomis. O kalbant apie mus, pabrėžiu, kadangi Dievas niekada nepralaimi kovų, kartu su Juo ir mes tapsime nugalėtojai. Esu patyręs, kad jei ištikimai paklusiu Jo kvietimams, žaliose pievose mane paguldo, prie ramių tvenkinių gano. Jis atgaivina mano gyvastį, veda teisumo takais, kaip dera jo vardui. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins²⁷.

Šiems sielos mūšiams dažnai reikia laiko, reikia kantriai, atkakliai vartoti deramą vaistą. Tad stiprinkite viltį. Dar kartą primenu, kad patirsite pralaimėjimų, dvasinių pakilimų ir nuopuolių, – duok, Dieve, kad jie būtų vos pastebimi! Niekas nėra apsaugotas nuo netikėtų kritimų. Viešpats, kuris yra visagalis ir gailestingas, mums suteikė reikiamų priemonių, kad juos nugalėtume. Tik turime jas panaudoti taip, kaip ką tik kalbėjau; jeigu reikės, ryžtingai vis pradėti iš naujo.

Kas savaitę – ir kiekvieną kartą, kai tik jums to reikės, neskrupulaudami – pasinaudokite šv. Atgailos sakramentu, dieviškojo atleidimo sakramentu. Apsisiautę malone, mes pereisime kalnus²⁸ ir nesustodami kopsime stačiais mūsų krikščioniškosios pareigos šlaitais. Naudodamiesi šiomis priemonėmis ir prašydami Viešpatį, kad suteiktų mums vis daugiau vilties, išmoksime taip užkrečiamai džiaugtis, kaip tie, kurie žino esą Dievo vaikai: Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?²⁹ Tad optimizmo! Vilties stiprinami, kovosime, stengsimės nusikratyti lipnaus purvo, kuriuo mus drabsto neapykantos skleidėjai, ir vėl atrasime džiaugsmo kupiną pasaulį, nes šis pasaulis iš Dievo rankų gimė gražus ir švarus, o išmokę atgailauti, grąžinsime pasaulį Kūrėjui tokį pat gražų.