Punktų sąrašas

Tokią akimirką kreipkis į palaimintąją dangaus Motiną, kad ji priimtų į glėbį ir iš savo Sūnaus išmelstų tau gailestingumo. Ir tuoj pat stenkis pasiryžti, nors tau dėl to skaudėtų, įveik trukdančią kliūtį, kuri tau ir Dievui gerai žinoma. Antgamtinio požiūrio trūkumas, puikybė, geismingumas susivienys ir tau murmės: „Bet juk tai tik menka, nereikšminga smulkmena!“ Ilgiau nesiderėdamas su pagunda, atsakyk: „Pasiaukosiu ir įvykdysiu ir šį dieviškąjį reikalavimą!“ Tu labai teisingai pasielgsi: meilė ypač įrodoma mažmožiais. Pačios sunkiausios aukos, kurių iš mūsų prašo Viešpats, dažniausiai būna mažytės, bet tokios pat nepaliaujamos kaip kad širdies plakimas.

Ar daug pažįsti motinų, atlikusių nepaprastą žygdarbį? Mažai, labai mažai. Tačiau didvyriškų, iš tikrųjų didvyriškų motinų, kurios nekrenta į akis kaip išskirtinės asmenybės, kurios niekada netaps garsenybėmis, – tu ir aš pažįstame daug. Jos gyvena kiekvieną akimirką atsižadėdamos savęs, džiaugsmingai aukodamos savo norus ir pomėgius, savo laiką, saviraiškos ir sėkmės galimybes, kad jų vaikų dienos būtų laimingos.

Paieškokime pavyzdžių kasdieniame gyvenime. Šv. Paulius sako: Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro norėdami gauti vystantį vainiką, o mes – nevystantį¹⁷. Tik apsidairykite aplinkui. Žiūrėkit, kaip mielu noru arba raukydamiesi vyrai ir moterys imasi puoselėti savo kūną, labai stengiasi saugoti sveikatą, įgyti kitų pagarbą… Negi mūsų nejaudina beribė Dievo meilė, sulaukianti tokio menko žmonijos atsako? Turime apmarinti tai, kas turi būti apmarinta, kad mūsų protas ir širdis būtų dėmesingesni Viešpačiui.

Daugelio žmonių krikščioniškasis požiūris buvo taip iškreiptas, kad apsimarinimą ir atgailą jie suprato tik kaip „ašutinę“ ir ilgus pasninkus, apie kuriuos pasakojama nuostabiose kai kurių šventųjų biografijose. Pradėdami šį apmąstymą, padarėme akivaizdžią prielaidą, kad Jėzų Kristų turime laikyti iš tikrųjų sektinu pavyzdžiu. Prieš pradėdamas skelbti savo mokymą, Jis iš tiesų buvo pasitraukęs į dykumą, ten išpasninkavo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų¹⁸, bet ir prieš tai, ir paskui taip natūraliai laikėsi saikingumo dorybės, kad priešai Jį šmeižikiškai apkaltino, neva Jis esąs rijūnas irvyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis¹⁹.

Norėčiau, kad suvoktumėte tikrąją Mokytojo paprastumo esmę. Jis viešai nedemonstravo savo atgailos gyvenimo; To paties jis prašo ir tavęs: Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins²⁰.

Šitaip tu turi išgyventi atgailos dvasią: priešais Dievą ir kaip vaikas; kaip mažylis, kuris, norėdamas parodyti savo tėvui, kaip jį myli, išsižada kokių nors beverčių brangenybių: ritės, kareivėlio be galvos, butelio kamščio. Sunku žengti šį žingsnį, bet meilė galingesnė, ir jis patenkintas ištiesia ranką.