Punktų sąrašas

Krikščionio kelias

Koks skaidrus Kristaus mokymas! Kaip esame pratę, atsiverskime Naująjį Testamentą, šį kartą Evangelijos pagal Matą 11 skirsnį: mokykitės iš manęs, nes ašromus ir nuolankios širdies⁴. Ar tu suvoki šiuos žodžius? Mes turime mokytis iš Jo, iš Jėzaus, mūsų vienintelio pavyzdžio. Jei nori žengti į priekį neklupdamas ir neklaidžiodamas, turi eiti tik ten, kur Jis ėjo, savo koją statyti į Jo pėdą, įsiklausyti į nuolankią ir kantrią Jo Širdį, semtis iš Jo įsakymų ir meilės šaltinio. Trumpai tariant, turi sutapti su Jėzumi Kristumi, turi stengtis iš tiesų virsti kitu Kristumi tarp žmonių, savo brolių.

Kad niekas nebūtų suklaidintas, perskaitysime kitą šv. Mato citatą. 16 skirsnyje Viešpats dar aiškiau byloja: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi⁵. Dievo kelias yra atsižadėjimo, apsimarinimo, pasiaukojimo, bet ne liūdesio ar nusiminimo kelias.

Žvelk į Kristaus pavyzdį nuo Betliejaus lopšio iki Kryžiaus ant Kalvarijos kalno. Apmąstyk Jo pasiaukojimą, patirtus sunkumus: alkį, troškulį, nuovargį, kaitrą, piktus kitų poelgius, nesupratingumą, Jo ašaras…⁶ Ir Jo džiaugsmą dėl visos žmonijos išgelbėjimo. Norėčiau, kad dabar į savo galvą ir širdį įsidėtum – dažnai apmąstytum ir įgyvendintum – šiuos šv. Pauliaus žodžius, kuriais jis kvietė efeziečius nedvejojant sekti Viešpaties pėdomis: Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui⁷.

Jėzus pasiaukojo, tapo auka iš meilės. Ir tu, Kristaus mokiny, tu, Dievo mylimiausias sūnau; tu, kuris buvai atpirktas Kryžiumi; tu taip pat privalai būti pasirengęs išsižadėti savęs. Kad ir kokios aplinkybės susiklostytų, nei tu, nei aš, negalime elgtis savanaudiškai, miesčioniškai, gyventi ištaigiai, lengvabūdiškai… ir – tebus atleista man už atvirumą – kvailai! Jei sieki žmonių pagarbos, jei trokšti būti gerai vertinamas ar branginamas ir jei tau nereikia nieko daugiau, tik gyvenimo malonumų, – tu pasiklydai kelyje… Įeiti į šventųjų miestą, ilsėtis irviešpatauti per amžius kartu su Karaliumi gali tik sunkų, nelaimių kupiną kelią įveikusieji⁸.

Pasiryžk savo noru nešti kryžių. Kitaip tu tik sakysi, jog seki Kristumi, o tavo veiksmai šitai neigs; ir tau nepavyks nei artimai bendrauti su Mokytoju, nei iš tiesų Jį mylėti. Mes, krikščionys, turime žinoti: nesekame Viešpačiu, kai nemokame iš karto atsisakyti visų dalykų, į kuriuos pastūmėja įgeidžiai, tuštybė, savivalė, savanaudiškumas… Tenebūna nė vienos dienos, nepasūdytos apsimarinimo malone ir druska. Vyk šalin mintį, kad dėl to būsi nelaimingas. Menka toji laimė, jei nemoki nugalėti savęs, jei, užuot drąsiai paėmęs savo kryžių, leidiesi įveikiamas aistrų ir silpnybių.

Prisimenu vieno ispanų aukso amžiaus rašytojo sapną – kai kas iš jūsų tikrai esate girdėję mane komentuojant jį kituose apmąstymuose. Du keliai atsiveria prieš jį. Pirmasis – platus, išvažinėtas, lengvas, šalikelėse netrūksta smuklių, užvažiuojamųjų namų ir kitų malonių, smagių vietelių. Žmonės čia joja raiti arba važiuoja karietomis, aplinkui skamba muzika ir juokas – beprotiškas klegesys; juo traukia minia, apsvaigusi nuo tariamų, efemeriškų malonumų, – šitas kelias veda į bedugnę. Jį renkasi pasaulio žmonės, amžinieji miesčionys; jie, regis džiaugiasi, bet iš tiesų nejaučia džiaugsmo; jie nepasotinamai vaikosi visokių patogumų ir malonumų; skausmas, savęs atsižadėjimas, pasiaukojimas jiems varo siaubą. Jie nenori nė girdėti apie Kristaus Kryžių, tai jiems tarytum pamišėlių svaičiojimas. O iš tikrųjų patys yra pamišėliai – pavydo, godumo, gašlumo vergai, be to, kenčiantys kur kas labiau ir per vėlai suprantantys, kad dėl menkaverčio niekniekio pusvelčiui pardavė savo žemiškąją ir amžinąją laimę. Viešpats mus įspėja: Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?⁹

Kitas takelis šiame sapne suka kitokia kryptimi: jis toks siauras ir status, kad netgi arkliu joti neįmanoma. Visi jį pasirinkusieji eina pėsčiomis, galbūt vingių vingiais, bet ramiu veidu, braudamiesi per dagius, apeidami uolas. Pakeliui jie palieka savo drabužių skiautes ir net kūno atplaišas. Bet kelio gale jų laukia vaismedžių sodas, amžinoji laimė, dangus. Šis kelias yra šventų nuolankių sielų, kurios iš meilės Jėzui Kristui su džiaugsmu dėl kitų aukojasi; tai kelias tų, kurie nebijo kopti ir su meile neša savo kryžių, kad ir koks sunkus jis būtų, nes žino, jog, jei našta parklupdys, jie vis tiek pakils ir toliau kops aukštyn: Kristus yra šių keleivių stiprybė.

Gal mes iki šiol nesijautėme esą raginami ištikimai sekti Kristaus pėdomis. Gal nebuvome suvokę, kad savo mažus išsižadėjimus galime sujungti su Jo atsiteisimo auka: už mūsų nuodėmes, už visų laikų žmonių nuodėmes, už Liuciferio, ir toliau priešgyniaujančio Dievui savo non serviam! –netarnausiu, blogus darbus. Kaip galėsime neveidmainiaudami sakyti: „Viešpatie, nuodėmės, kurios žeidžia Tavo meiliausią Širdį, skaudina ir mane“, jei nepasiryžtame atsisakyti mažmožio arba paaukoti mažytės aukos Jo Meilės garbei. Atgaila, tikrasis noras atsiteisti, mus skatina atiduoti save, pažadina artimo meilę. Atiduodame save, kad atsiteistume, ir mylime kitus, kad padėtume jiems, kaip Kristus mums padėjo.

Nuo šiol skubėkite mylėti. Meilė neleis mums skųstis, maištauti. Teisybė, mes dažnai patiriame sunkumus, bet skundžiamės; taip ne tik švaistome Dievo malonę, bet ir neleidžiame, kad ateityje mūsų ko nors prašytų. Hilarem enim datorem diligot Deus²⁴ – Dievas myli linksmą davėją. Dievas myli tą, kuris duoda su džiaugsmu, trykštančiu iš mylinčios širdies, kuris atiduoda save Dievui neapsimetinėdamas, nesivaipydamas, tarsi darytų malonę.

Iš naujo pažvelk į savo gyvenimą ir prašyk atleidimo už vieną ar kitą mažmožį, kurį primena tavo sąžinė; už blogas kalbas, už mintis, nuolat besisukančias apie tave patį; už perdėtą kritiškumą, kuris kelia tau nerimą ir nuolatinius nemalonumus!.. Juk galėtumėte būti tokie laimingi! Viešpats nori, kad keliaudami tais keliais, kuriuos nuėjo Jis pats, būtume patenkinti, kupini džiaugsmo! Juk nelaimingi esame tik tada, kai savo noru klaidžiojame egoizmo ir gašlumo, o dar blogiau – veidmainystės keliu.

Visi krikščionio darbai ir poelgiai turi būti nuoširdūs, o elgesys dvasingas – jis turi atspindėti Kristaus dvasią. Jei kam nors šiame pasaulyje ir pridera būti nuosekliam, tai pirmiausia krikščioniui, nes jis turi pagausinti gautą dovaną²⁵, skleisti tiesą, kuri padaro mus laisvus ir išgelbsti²⁶. „Tėve, – klausite manęs, – ką turėčiau daryti, kad mano gyvenimas būtų toks nuoširdus?“ Jėzus Kristus savo Bažnyčiai davė visas būtinas priemones: Jis mus išmokė melstis, bendrauti su Jo dangiškuoju Tėvu; Jis atsiuntė mums savo Dvasią, Didįjį Nepažįstamąjį, veikiantį mūsų sieloje; Jis paliko mums regimus malonės ženklus – sakramentus. Naudokis jais. Stiprink savo maldos gyvenimą. Melskis kasdien. Ir niekada neatsisakyk nešti malonios Viešpaties Kryžiaus naštos.

Jėzus pakvietė tave kaip gerą mokinį sekti juo, kad savo žemiškąjį kelią nueitum skleisdamas ramybę ir džiaugsmą, kurių negali duoti pasaulis. Todėl, pabrėžiu, turime žengti juo nebijodami nei gyvenimo, nei mirties, nesistengdami žūtbūt išvengti skausmo, kuris krikščioniui visada yra būdas apsivalyti ir proga iš tikrųjų mylėti savo brolius, pasinaudojant daugybe kasdienio gyvenimo aplinkybių.

Baigiu šiuos apmąstymus, kuriais mėginau sužadinti tavo sielą, kad atsilieptum kokiais nors pasiryžimais, tegul ir negausiais, bet aiškiais. Galvok apie tai, jog Dievas nori, kad būtum laimingas, ir, jei savo ruožtu padarysi viską, ką gali, tu būsi laimingas, labai laimingas, beprotiškai laimingas, net jei ir niekada nepaliausi nešęs Kryžiaus. Nuo šiol šis Kryžius nebeatrodys tau bausmė; tai sostas, kuriame viešpatauja Kristus. O šalia Kristaus – Jo ir mūsų Motina Švenčiausioji Mergelė Marija teiks tau stiprybės, reikalingos ryžtingai žengti Jos Sūnaus pėdomis.