Punktų sąrašas

Aš dažnai primenu, jog yra trys dalykai, kurie šioje žemėje mums teikia džiaugsmą ir amžinąją laimę danguje: nepalaužiama, jautri, džiaugsminga ir tvirta ištikimybė tikėjimui, pašaukimui, kurį kiekvienas gauna, ir tyrumui. Jei žmogus, kuriam pastojo kelią erškėčiai – geidulingumas, puikybė, ir t. t., savo noru pasiduos šioms blogybėms ir nepasitaisys, bus nelaimingas, nes nusigręžė nuo Kristaus Meilės.

Dar sykį kartoju, kad mes visi turime trūkumų. Tačiau dėl jų negalima užsisklęsti nuo Dievo Meilės, priešingai, tegu jie skatina pasikliauti šia Meile, įsiskverbti į šį dievišką gerumą, saugantį mus, kaip senais laikais karius saugodavo šarvai: šis ecce ego, quia vocasti me²⁶ – štai aš, nes tu mane pašaukei, – čia ir yra mūsų apsauga. Mums nevalia nutolti nuo Dievo tik todėl, kad jaučiamės apimti silpnybių. Mes turime grumtis su savo trūkumais kaip tik todėl, kad Dievas mumis pasitiki.

Aš galiu visa

Jei tu nekovoji, nesakyk man, jog stengiesi priartėti prie Kristaus, Jį pažinti ir mylėti. Kai pradedame žengti karališkuoju keliu – sekti Kristumi ir elgtis, kaip dera Dievo vaikui, – greitai suprantame, kad mūsų laukia Šventasis Kryžius. Mums jis turi būti pagrindas, į kurį remiasi mūsų viltis susivienyti su Viešpačiu.

Įspėju, ši programa nelengva. Gyventi taip, kaip mums nurodo Viešpats, reikia pastangų. Skaitau jums Apaštalo išvardytus nutikimus ir kančias, kuriuos jis ištvėrė vykdydamas Jėzaus valią: Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio. Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje. Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą. Be kita ko, kasdien esu žmonių apgultas, rūpinuosi visomis bendrijomis¹⁴.

Per savo pokalbius su Viešpačiu stengiuosi neatitrūkti nuo realybės, kurioje mes gyvename, neprasimanyti teorijų, nesvaičioti apie didelius išsižadėjimus ar didvyriškus poelgius, kurių, tiesą sakant, retai būna. Svarbu, kad mes pasinaudotume savo laiku, kuris sprūsta iš rankų ir krikščioniškuoju požiūriu yra didesnis turtas negu auksas, nes tai – pirmieji žingsniai į šlovę, kurios sulauksime vėliau.

Žinoma, per dieną mums neteks galynėtis su šitiek didelių prieštaravimų, kuriuos išgyveno Saulius. Mes susidursime su savo egoistiniu niekšiškumu, gašlumu, nemalonumais, į kuriuos patenkame dėl beprasmiškos, absurdiškos puikybės ir kitų silpnybių. Ar reikia nusiminti? Ne. Kartu su šv. Pauliumi kartokime Viešpačiui: džiaugiuosi silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas¹⁵.

Kartais, kai viskas mums klostosi priešingai, negu įsivaizdavome, nejučia išsiveržia žodžiai: Viešpatie, pažvelk, kaip viskas man žlunga, viskas, viskas…Tai proga atitaisyti: su Tavimi tvirtai eisiu pirmyn, nes Tu esi pati stiprybė – quia tu es, Deus, fortitudo mea¹⁶.

Raginu tave rūpesčių sūkury nuolatos kelti akis į dangų, nes viltis skatina tvertis stiprios Dievo rankos, kurią Jis mums be paliovos tiesia, kad neprarastume antgamtinio požiūrio net ir tada, kai sukyla aistros ir ima persekioti mus, norėdamos uždaryti niekingame „aš“ kalėjime, arba kai, kupini vaikiškos tuštybės, pasijuntame esą visatos centras. Aš tvirtai tikiu, kad be žvilgsnio į aukštybes, be Jėzaus nieko nepasieksiu; žinau, jog stiprybė, kurios man reikia, idant susitvardyčiau ir nugalėčiau, atsiranda kartojant: Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina¹⁷. Šiais žodžiais apeliuojama į Dievo pažadą niekada neapleisti savo vaikų, jeigu šie Jo neapleis.

Dievas nepailsta atleisti

Šventasis Raštas mus įspėja: net teisusis septynis kartus parpuola¹⁹. Kaskart, kai perskaitydavau šiuos žodžius, mano sielą smarkiaisukrėsdavo meilė ir skausmas. Viešpats šiuo dieviškuoju įspėjimu dar kartą eina link mūsų; byloja mums apie savo gailestingumą, švelnumą, savo beribį didžiadvasiškumą. Būkite tikri: Viešpačiui nepatinka mūsųsilpnybės, bet Jis mus pažįsta ir viliasi, kad būtent per šias silpnybes tapsime šventesni.

Virpulys iš meilės, – sakiau jums. Nuoširdžiai žvelgiu į savo gyvenimą ir matau esąs niekas, esąs nieko vertas, nieko neturintis, nieko negalintis. Dar daugiau: aš esu menkystė! Tačiau Jis yra viskas, ir kartu Jis yra mano, o aš esu Jo, nes Jis manęs neatstumia, Jis dėl manęs pasiaukojo. Ar regėjote didesnę meilę?

Ir sielvarto plūstelėjimas, nes, perkratydamas savo elgesį, suglumstu dėl gausybės apsileidimų. Užtenka ir kelių valandų, prabėgusių nuo mano pabudimo, kad išvysčiau, kaip smarkiai stinga meilės ir ištikimybės. Dėl tokio savo elgesio iš tikrųjų gailiuosi, bet neprarandu ramybės. Puolu prieš Dievą ir atvirai apsakau Jam savo būklę. Tuoj pajuntu Jo pagalbą – širdies gilumoje išgirstu Jį lėtai man kartojant: meus es tu²⁰. Aš žinojau, – ir žinau, koks tu esi. Kelkis ir eik!

Negali būti kitaip. Jei nuolatos būsime Viešpaties akivaizdoje, mūsų pasitikėjimas stiprės, nes suprasime, kad Jo Meilė ir kvietimas tebėra ir šiandien: Dievas nepailsta mūsų mylėti. Viltis mums įrodo, kad be Jo nepavyks atlikti nė menkiausios pareigos; ir kad su Juo, Jo malone, mūsų žaizdos užgis. Jis suteiks mums savo stiprybės, kad atlaikytume priešo puolimą, ir mes tapsime geresni. Žodžiu, suvokimas, jog esame nulipdyti iš paprastų paprasčiausio molio, turi mums padėti, ypač sustiprinti mūsų viltį, kreipiamą į Jėzų Kristų.

Vilties dorybė – tai įsitikinimas, kad Dievas mums vadovauja savo Visagale Apvaizda, kuri teikia mums reikalingą pagalbą. Ji padeda mums suvokti nesenkantį Viešpaties gerumą žmonėms, tau ir man. Viešpats visada pasirengęs mus išklausyti, nes niekada nepavargsta klausytis. Jis domisi tavo džiaugsmais, sėkmėmis, meile, taip pat ir tavo rūpesčiais, sielvartais ir pralaimėjimais. Todėl kreipkis į Jį ne tik tada, kai patirsi, koks esi silpnas. Šaukis dangaus Tėvo palankiomis ir nepalankiomis aplinkybėmis, pasikliaudamas jo gailestingąja globa. Tada įsitikinimas savo menkumu (juk nereikia didelio nuolankumo, kad suprastume, jog iš tikrųjų esame tik aibė nulių) virs nenugalima jėga, nes kai nulio – mūsų aš – kairėje atsistos Kristus, – koks begalinis bus tas skaičius! Tada galėsime tarti: Viešpats yra mano gyvenimo tvirtovė, prieš ką turėčiau drebėti?²⁶

Įpraskite matyti Dievą visur, žinoti, kad Jis mūsų visada laukia, kad Jis mus mato ir reikalauja, jog mes ištikimai Juo sektume, nepalikdami vietos, kuri mums šiame pasaulyje skirta. Kad neprarastume Jo dieviškosios draugijos, turime irtis per gyvenimą kupini nuolatinio budrumo ir nuoširdaus noro kovoti.

Tu manai turįs tiek nuodėmių, jog Viešpats nepanorės tavęs išklausyti? Klysti, nes Viešpats yra kupinas gailestingumo. Jei šitai žinodamas tu vis tiek jauti savo menkumą, sakyk kaip muitininkas²⁸: Dieve, štai aš, daryk ką nori! Ir prisiminkite, ką mums pasakoja šv. Matas, kai Jėzui atneša paralyžiuotąjį. Ligonis tyli: jis tik yra Dievo akivaizdoje. Kristus, sujaudintas šio atgailaujančio ir kenčiančio žmogaus, kuris žino esąs nieko vertas, beregint parodo savo gailestingumą: Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!²⁹

Patariu, kad melsdamasis įsijaustum į Evangelijos pasakojimus, lyg pats būtum jų dalyvis. Pirmiausia įsivaizduok sceną ar slėpinį, kuris padės susikaupti ir nugrimzti į apmąstymus. Paskui pagalvok ir prisimink kokį Mokytojo gyvenimo bruožą: Jo sugraudintą Širdį, nuolankumą, tyrumą, Tėvo Valios vykdymą. Paskui Jam papasakok, kaip tu dažniausiai elgiesi panašioje situacijoje, kas tau atsitinka dabar. Būk atidus. Gal Jis norės tau ką nurodyti, patarti: ir bus vidinių įkvėpimų, atradimų, priekaištų.