Punktų sąrašas

Kelias akimirkas skirsime Kančios antradienio Mišių tekstams, kad išmoktume atskirti gerąjį dievinimą nuo blogojo. Kalbėsime apie nuolankumą, nes tai dorybė, padedanti mums pažinti ir savo menkumą, ir didybę.

Mūsų menkumas per daug akivaizdus. Nekalbu apie natūralų mūsų ribotumą – šitiek didelių siekių, apie kuriuos svajoja žmogus ir kurių vis dėlto niekada neįgyvendins jau vien dėl pernelyg trumpo laiko. Mąstau apie tai, ką darome blogai, apie nuopuolius, klaidas, kurių galėtume išvengti, bet neišvengiame. Mes nuolat patiriame savo pačių varganumą. Kartais viskas taip susiklosto, kad dar aiškiau matome savo silpnybes ir kaidas. Ką daryti?

Expecta Dominum¹ – pasitikėk Viešpačiu; gyvenk viltimi, pilnas meilės ir tikėjimo, mus ragina Bažnyčia. Viriliter age² – būk stiprus. Argi svarbu, kad esame iš molio, jei sudėjome savo viltį į Dievą? O jei siela patiria nuopuolį, – nors nebūtinai taip turi atsitikti, – jai paskiriami vaistai, kaip daroma kasdieniame gyvenime kūno sveikatos labui; ir viską galima vėl pradėti!

Manau, esate matę, kaip šeima tausoja vertingą, trapų dekoratyvinį daiktą, pavyzdžiui, vazą, kaip ją saugo, kad nesudužtų. Bet vieną dieną vaikas žaisdamas ją numeta ant žemės, ir ši brangenybė suskyla į daugybę šukių. Kaip apmaudu! Tačiau kas nors ima ir tuojau sudeda gabalėlius į krūvą, rūpestingai suklijuoja sudužusį daiktą, ir restauruotas jis vėl atrodo toks pat gražus kaip anksčiau.

O jei tai porcelianinė arba tik molinė vaza, užtenka kelių kniedžių, geležies ar kokio kito metalo vielų, kurios sujungtų šukes. Ir, šitaip pataisyta, ji įgyja nepakartojamo žavesio.

Perkelkime tai į dvasinę plotmę. Kai matom savo silpnybes ir nuodėmes, savo klaidas, – nors Dievo malonei padedant jos būtų ir ne itin didelės, – melskimės ir tarkime mūsų Tėvui: Viešpatie, sukniedyk mano vargingumą, mano trapumą, mano sudužusios vazos molį, ir, sustiprintas savo skausmo ir Tavo atleidimo, aš būsiu tvirtesnis ir gražesnis nei anksčiau! Šią paguodos maldą galime kartoti, kai netvarus mūsų molis suskils į gabalus.

Nesistebėkime, kad esame pažeidžiami, kad sutrinkame dėl mažmožių; pasikliaukite Viešpačiu, visada pasirengusiu padėti: Viešpats yra mano šviesa ir išgelbėjimas, ko turėčiau bijotis?³ Taip bendraudami su savo Dangaus Tėvu, nieko neturime bijoti.

Nuolankumas ir džiaugsmas

Nuo klastūno, nesąžiningo žmogaus gelbėk mane!²⁷ Mišių tekstas mums vėl kalba apie gerąjį dievinimą – mes matom tą prastą molį, iš kurio esame nužiesti, ir visus blogus savo polinkius, todėl maldaujame: Emitte lucem tuam²⁸, siųsk savo šviesą ir savo tiesą, teveda jos mane, – tenuveda prie tavo šventojo kalno. Nesidrovėdamas galiu jums pasakyti, kad susijaudinau skaitydamas šiuos šv. Mišių priegiesmio žodžius.

Kaip turėtume elgtis, kad pelnytume šį gerąjį dievinimą? Evangelijoje skaitome: Jėzus nenorėjo eiti Judėjon, nes žydai jo tykojo nužudyti²⁹. Vien panorėjęs Jis galėjo atsikratyti savo priešų, tačiau naudojo ir žmogiškąsias priemones. Jis, būdamas Dievas ir tasai, kuriam vieno sprendimo būtų pakakę aplinkybėms pakeisti, mums paliko išminties kupiną pamoką – Jis nevyko į Judėją. Jo broliai jam kalbėjo: „Keliauk iš čia į Judėją, kad tavo mokiniai pamatytų, kokius darbus tu darai“³⁰. Jie siūlė Jam pasipuikuoti prieš pasaulį. Ar suprantate tai? Ar suprantate, jog tai yra gerojo dievinimo ir blogojo dievinimo pavyzdžiai?

Gerasis dievinimas: Kas brangina tavo vardą, – skamba atnašavimo giesmė, – tavimi pasitiki, nes tu, Viešpatie, niekad neatmeti tų, kurie ieško tavo pagalbos³¹. Ir tai yra šito sukniedyto molinio indo džiaugsmas, nes Jis neužmiršta varguolių šauksmo³².