Punktų sąrašas

Prasidedanti Didžioji Savaitė, vis labiau artinanti prie Golgotoje įvyksiančio visos žmonijos Atpirkimo, man regis, yra itin tinkamas metas mums, tau ir man, apmąstyti būdus, kuriais Jėzus, mūsų Viešpats, mus išgelbėjo; apmąstyti Jo išties neapsakomą meilę varganiems kūriniams, padarytiems iš molio.

Memento, homo, quia pulvis es, et in pulverem reverteris¹, Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi – taip mus įspėjo mūsų Motina Bažnyčia prasidedant gavėniai, kad niekada nepamirštume, jog esame beveik niekas ir jog ateis diena, kai mūsų kūnas, dabar toks kupinas gyvybės, išsisklaidys kaip dulkių debesis, kurį sukelia mūsų žingsniai; mūsų gyvastis <…> ištirps tarsi migla, kurią nuveja saulės spinduliai².

Kristaus pavyzdys

Priminęs jums apie mūsų asmens nereikšmingumą, norėčiau išaukštinti jūsų akyse kitą nuostabų dalyką – dieviškąją visagalybę, kuri mus palaiko ir sudievina³. Paklausykite apaštalo žodžių: Jūs gi pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą⁴. Įsižiūrėkite į Mokytojo pavyzdį ir iškart suprasite, jog turime apie daug ką mąstyti visą savo gyvenimą, jog nuoširdžiai ryžtumės būti dosnesni. Nevalia iš akių išleisti tikslo, kurio turime siekti: mes visi turime stengtis būti panašūs į Jėzų Kristų, kuris, kaip jūs jau žinote, tapo vargdieniu, dėl tavęs ir dėl manęs kentėjo, parodydamas mums pavyzdį, kad eitume Jo pėdomis⁵.

Ar kartais, švento smalsumo pagautas, neklausi savęs,kaip Jėzus Kristusparodėšį meilės dosnumą? Šv. Paulius vėl mums atsako: Jis, turėdamas Dievo prigimtį, <…> apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones⁶. Mano vaikai, teužplūsta jus dėkingumas apmąstant šią paslaptį. Žinokite: Dievo visagalybė, didingumas, grožis, begalinė harmonija, didingi ir neišmatuojami Jo turtai – visas Dievas! – slypi Kristaus Žmogiškume, kad mums tarnautų. Visagalis kuriam laikui pridengė savo šlovę, kad palengvintų atperkantįjį susitikimą su savo kūriniais.

Pasak evangelisto šv. Jono, Dievo niekasniekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė⁷, pasirodydamas nustebusiems žmonėms: iš pradžių kaip naujagimis Betliejuje; paskui kaip vaikas, panašus į kitus vaikus; vėliau šventykloje kaip mąslus guvaus proto paauglys ir pagaliau kaip malonus ir patrauklus Mokytojas, kuris sujaudindavo entuziastingai Jį lydėjusias minias.

Užtenka kelių įsikūnijusio Dievo Meilės apraiškų, ir Jo dosnumas sujaudina mūsų sielą, uždega, švelniai sužadina mums atgailos skausmą dėl mūsų elgesio, dažnai niekingo ir egoistiško. Jėzus Kristus ryžtasi nusižeminti, kad iš menkystės iškeltų mus į Dievo vaikų, savo brolių orumą. Priešingai, ir tu, ir aš dažnai bei paikai didžiuojamės iš jo gautais gabumais ir talentais, paverčiame juos pjedestalu, kad išaukštintume save virš kitų, tarsi nuopelnas dėl kokių nors sąlygiškai tobulų darbų priklausytų išskirtinai mums: Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojiesi, lyg nebūtum gavęs?⁸

Kai pagalvojame apie visišką Dievo pasiaukojimą ir savęs atsižadėjimą – kalbu, norėdamas skatinti, kad kiekvienas iš mūsų tai apmąstytų, atsižvelgdamas ir į save, išpuikėlio tuštybė, pasipūtimas atrodo baisi nuodėmė, nes toks žmogus – priešingybė Jėzui Kristui, kuris savo elgesiu parodė mums pavyzdį. Ramiai pagalvokite: Jis, būdamas Dievas, nusižemino. Žmogus, apdujęs iš puikybės, bet kokia kaina siekia būti išaukštintas ir nenori pripažinti esąs sukurtas iš prasto molio.

Krikščionio savitvarda

Širdies dosnumo, tikro neprisirišimo – štai ko prašo Viešpats. Mes to pasieksime, ryžtingai nutraukę lynus ir ploniausias gijas, kurie mus kausto prie mūsų pačių „aš“. Neslepiu, kad tokiam apsisprendimui reikia nuolatinės kovos, reikia pranokti savo pačių suvokimą, o tai yra sunkiau, negu atsižadėti labiausiai trokštamų materialinių gėrybių.

Neprisirišimas, apie kurį kalbėjo Mokytojas ir kurio Jis laukia iš visų krikščionių, be abejonės, pasireiškia ir išoriškai. Jėzus Kristus coepit facere et docere¹¹ – pirmiausia veikė, o vėliau mokė. Prieš pradėdamas skelbti savo mokymą, Jis atskleidė jį darbais. Jūs matėte Jėzų, užgimusį tvartelyje didžiausiame skurde, gulintį ėdžiose ant šiaudų. Vėliesniais Jo apaštalavimo metais tarp daugelio kitų pavyzdžių jūs prisiminsite, kaip aiškiai Jis perspėjo vieną iš tų, kurie norėjo būti Jo mokiniai ir sekti paskui Jį: Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti¹². Apmąstykite ir tą Evangelijos sceną, kai apaštalai, norėdami numalšinti alkį, šabo dieną nusiskina kelias javų varpas¹³.

Elgdamiesi paprastai, kaip kiti žmonės, irvadovaudamiesiantgamtiniu požiūriu, mes sekame Jėzumi Kristumi, tikru Dievu ir tikru Žmogumi. Prisiminkite, koks paprastas Jo gyvenimas. Trisdešimt metų Jis pragyvena nepastebimai, niekam nekrisdamas į akis, kaip kiti darbininkai; mažame miestelyje visi pažįsta Jį kaip dailidės sūnų. Jo viešajame gyvenime nėra nieko keisto ir ypatingo. Jis buvo apsuptas draugų, kaip ir kiti žmonės, ir nesiskyrė nuo jų savo elgesiu. Ne veltui Judas, norėdamas Jį išskirti, susitarė dėl ženklo: Kurį pabučiuosiu, tai tas!²⁴ Jėzui neprikiši jokio įmantrumo, ir mane labai jaudina tai, kad mūsų Mokytojas elgėsi taip, kaip kiti paprasti žmonės.

Atsiliepdamas į ypatingą pašaukimą, Jonas Krikštytojas dėvėjo kupranugario vilnos apdarą, maitinosi skėriais ir lauko medumi. Išganytojas vilkėjo tuniką, valgė ir gėrė tą patį, ką kiti, džiaugėsi kitų laime, atjautė savo artimo skausmą, neatsisakydavo poilsio, kurį Jam pasiūlydavo draugai, ir visi žinojo, kad daugelį metų pelnėsi duoną savo rankomis, triūsdamas šalia dailidės Juozapo. Ir mes pasaulyje turime elgtis kaip mūsų Viešpats. Trumpai tariant, turime vilkėti švariais drabužiais, mūsų kūnas turi būti švarus, o ypač švari siela.

Viešpats, kuris moko nuostabaus neprisirišimo prie žemiškųjų turtų, drauge labai rūpinasi, – kodėl gi to neprisiminti, – kaip jų neiššvaistyti. Po duonos padauginimo stebuklo, kai taip dosniai buvo pasotinti kokie penki tūkstančiai vyrų, Jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir <…> pripylė dvylika pintinių²⁵. Jei atidžiai apmąstysite šią sceną, išmoksite nebūti šykštūs, be to, tapsite geri talentų ir materialinių gėrybių, kurias jums suteikė Dievas, valdytojai.