Punktų sąrašas

Atlikdamas iš Tėvo gautą misiją mūsų Viešpats, galima sakyti, gyveno šia diena, – taip, kaip yra pataręs viename iš pačių vaizdingiausių pamokslų, tartų dieviškomis lūpomis: per daug nesirūpinkite gyvybe, ką valgysite, nė savo kūnu, ką vilkėsite. Gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį. Pasižiūrėkite į varnus. Jie nesėja ir nepjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, bet Dievas juos maitina. Jūs nepalyginti vertesni už paukščius!.. Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos neverpia ir neaudžia. Bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, šiandien žydinčią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai!¹⁴

Jei gyventume labiau pasitikėdami Dievo Apvaizda, pilni tikro, tvirto tikėjimo šia kasdiene globa, kurios niekada mums nestinga, nuo kokios gausybės rūpesčių ir nerimo mes išsivaduotume. Dingtų šitiek problemų, į kurias nugrimzdę, pasak Jėzaus žodžių, šio pasaulio pagonys¹⁵, žmonės, stokojantys antgamtinio požiūrio. Kiekviena proga kaip draugas, kunigas ir tėvas norėčiau jums nuoširdžiai priminti, kad dėl Dievo gailestingumo esame Visagalio mūsų Tėvo vaikai, Tėvo kuris yra danguje ir kartu mūsų širdies slaptoje; norėčiau ugnimi į jūsų dvasią įrėžti, kad visai pagrįstai galime keliauti šia žeme kupini optimizmo, savo siela neprisirišę prie dalykų, kurie atrodo būtini ir kuriais Jūsų Tėvas pasirūpins, – Jis žino, kad viso to jums reikia!¹⁶ Tikėkite manimi: tik šitaip elgdamiesi būsime tarsi Kūrinijos valdovai¹⁷ ir išvengsime liūdnos vergijos, į kurią tokia daugybė įpuola todėl, kad pamiršta esą Dievo vaikai ir rūpinasi tik tuo, kas bus ryt poryt ir ko galbūt nė neišvys.

Anaiptol neskatinu tavęs, kad atsisakytum vykdyti pareigas ar reikalauti savo teisių. Priešingai, kiekvienam iš mūsų atsitraukimas šiame fronte yra tarsi bailus dezertyravimas iš kovos, į kurią pašaukė Dievas, kad taptume šventi. Štai kodėl iš visos širdies turi stengtis, – ypač dirbdamas savo darbą, jog nei tau, nei taviškiams netrūktų, ko reikia, kad gyventumėte oriai, kaip dera krikščionims. Jei kurią akimirką tave prislegia skurdo našta, nesisielok ir nemaištauk; bet primygtinai prašau – stenkis imtis visų garbingų priemonių, kad padėtis pasikeistų, nes elgdamasis kitaip nepatiktum Dievui. O kovodamas visada prisimink: omnia in bonum! Viskas, net ir skurdas, vargas, išeina į gera mylintiems Dievą²³. Nuo šiol įprask džiaugsmingai susitaikyti su nedideliais trūkumais, nepatogumais, su tuo, kad negali ilsėtis, kaip tu norėtum ir kada norėtum, išmok kęsti šaltį, karštį, tau būtinų dalykų stygių, alkį, vienatvę, kitų nedėkingumą, nesupratingumą, negarbę…

Aš galiu visa

Jei tu nekovoji, nesakyk man, jog stengiesi priartėti prie Kristaus, Jį pažinti ir mylėti. Kai pradedame žengti karališkuoju keliu – sekti Kristumi ir elgtis, kaip dera Dievo vaikui, – greitai suprantame, kad mūsų laukia Šventasis Kryžius. Mums jis turi būti pagrindas, į kurį remiasi mūsų viltis susivienyti su Viešpačiu.

Įspėju, ši programa nelengva. Gyventi taip, kaip mums nurodo Viešpats, reikia pastangų. Skaitau jums Apaštalo išvardytus nutikimus ir kančias, kuriuos jis ištvėrė vykdydamas Jėzaus valią: Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio. Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje. Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą. Be kita ko, kasdien esu žmonių apgultas, rūpinuosi visomis bendrijomis¹⁴.

Per savo pokalbius su Viešpačiu stengiuosi neatitrūkti nuo realybės, kurioje mes gyvename, neprasimanyti teorijų, nesvaičioti apie didelius išsižadėjimus ar didvyriškus poelgius, kurių, tiesą sakant, retai būna. Svarbu, kad mes pasinaudotume savo laiku, kuris sprūsta iš rankų ir krikščioniškuoju požiūriu yra didesnis turtas negu auksas, nes tai – pirmieji žingsniai į šlovę, kurios sulauksime vėliau.

Žinoma, per dieną mums neteks galynėtis su šitiek didelių prieštaravimų, kuriuos išgyveno Saulius. Mes susidursime su savo egoistiniu niekšiškumu, gašlumu, nemalonumais, į kuriuos patenkame dėl beprasmiškos, absurdiškos puikybės ir kitų silpnybių. Ar reikia nusiminti? Ne. Kartu su šv. Pauliumi kartokime Viešpačiui: džiaugiuosi silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas¹⁵.

Kartais, kai viskas mums klostosi priešingai, negu įsivaizdavome, nejučia išsiveržia žodžiai: Viešpatie, pažvelk, kaip viskas man žlunga, viskas, viskas…Tai proga atitaisyti: su Tavimi tvirtai eisiu pirmyn, nes Tu esi pati stiprybė – quia tu es, Deus, fortitudo mea¹⁶.

Raginu tave rūpesčių sūkury nuolatos kelti akis į dangų, nes viltis skatina tvertis stiprios Dievo rankos, kurią Jis mums be paliovos tiesia, kad neprarastume antgamtinio požiūrio net ir tada, kai sukyla aistros ir ima persekioti mus, norėdamos uždaryti niekingame „aš“ kalėjime, arba kai, kupini vaikiškos tuštybės, pasijuntame esą visatos centras. Aš tvirtai tikiu, kad be žvilgsnio į aukštybes, be Jėzaus nieko nepasieksiu; žinau, jog stiprybė, kurios man reikia, idant susitvardyčiau ir nugalėčiau, atsiranda kartojant: Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina¹⁷. Šiais žodžiais apeliuojama į Dievo pažadą niekada neapleisti savo vaikų, jeigu šie Jo neapleis.

Vilties dorybė – tai įsitikinimas, kad Dievas mums vadovauja savo Visagale Apvaizda, kuri teikia mums reikalingą pagalbą. Ji padeda mums suvokti nesenkantį Viešpaties gerumą žmonėms, tau ir man. Viešpats visada pasirengęs mus išklausyti, nes niekada nepavargsta klausytis. Jis domisi tavo džiaugsmais, sėkmėmis, meile, taip pat ir tavo rūpesčiais, sielvartais ir pralaimėjimais. Todėl kreipkis į Jį ne tik tada, kai patirsi, koks esi silpnas. Šaukis dangaus Tėvo palankiomis ir nepalankiomis aplinkybėmis, pasikliaudamas jo gailestingąja globa. Tada įsitikinimas savo menkumu (juk nereikia didelio nuolankumo, kad suprastume, jog iš tikrųjų esame tik aibė nulių) virs nenugalima jėga, nes kai nulio – mūsų aš – kairėje atsistos Kristus, – koks begalinis bus tas skaičius! Tada galėsime tarti: Viešpats yra mano gyvenimo tvirtovė, prieš ką turėčiau drebėti?²⁶

Įpraskite matyti Dievą visur, žinoti, kad Jis mūsų visada laukia, kad Jis mus mato ir reikalauja, jog mes ištikimai Juo sektume, nepalikdami vietos, kuri mums šiame pasaulyje skirta. Kad neprarastume Jo dieviškosios draugijos, turime irtis per gyvenimą kupini nuolatinio budrumo ir nuoširdaus noro kovoti.