Punktų sąrašas

Malda – dialogas

Mes jau pradėjome eiti maldos keliu. Kaip jį tęsti? Juk ne sykį esate pastebėję, kiek daug žmonių, vyrų ir moterų tartum kalbasi patys su savimi ir patenkinti savęs klausosi? Liejasi beveik nenutrūkstamas žodžių srautas, monologas: jie be atvangos kalba apie savo rūpesčius, problemas, bet nė nemėgina jų iš tikrųjų spręsti, galbūt teskatinami tik liguisto troškimo sukelti gailestį ar susižavėjimą. Ir, atrodo, nieko daugiau jiems nereikia.

Trokšdami iš tiesų atverti savo širdį, jei esame paprasti ir nuoširdūs, prašysime mus mylinčių ir suprantančių – tėvo, motinos, žmonos, vyro, brolio, draugo – patarimo. Tai jau dialogas, nors dažnai mes labiau norėtume patys išsilieti, papasakoti, kas mums atsitiko, negu klausytis kitų. Pradėkime bendrauti su Dievu neabejodami, kad Jis ne tik mūsų klausosi, bet ir mums atsako; ir mes Jo atidžiai klausysimės ir atsiversime nuolankiam pokalbiui, patikėsime Jam visa, kas kirba mūsų galvoje ir širdyje, – džiaugsmą, liūdesį, viltis, širdgėlą, sėkmes, praradimus, viską, net menkiausias kasdienybės smulkmenas. Nes būsime patyrę, kad visa, kas rūpi mums, domina ir mūsų dangiškąjį Tėvą.

Gali būti, kad iš pat pradžių pakyla juodi daulkių debesys, o mūsų šventėjimo priešai, piktnaudžiaudami valdžia, griebdamiesi stiprios, gerai apgalvotos psichologinės prievartos, stengiasi absurdiška linkme pastūmėti netgi tuos, kurių elgesys buvo teisingesnis ir protingesnis. Jų balsas tarsi suskilusio, iš prasto metalo nulieto varpo skambesys, visai nepanašus į ganytojo švilpavimą. Jie iškreipia, paniekina kalbą, vieną didžiausių dovanų, kurią žmogus gavo iš Dievo, brangiausią dovaną, padedančią mums išsakyti nuoširdžią meilę ir draugystę Viešpačiui ir Jo kūriniams. Teisus buvo šv. Jokūbas, sakydamas apie liežuvį: tai nedorybės visetas¹¹. Liežuvis iš tikrųjų gali pridaryti daug blogybių: pastūmėja į melagystes, apkalbas, apgaules, įžeidimus, veidmainiškus šnabždesius, šmeižtą.