Punktų sąrašas

Susivaldymo vaisiai

Susivaldymasyra savitvarda. Ne viskas, ko nori mūsų kūnas ir siela, turi būti beatodairiškai tenkinama. Ne viską, ką būtų galima padaryti, reikia daryti. Lengviausia paklusti vadinamiesiems prigimtiniams impulsams; bet tokio kelio gale laukia liūdesys ir vienatvė.

Yra žmonių, kurie nieko nešykšti savo skrandžiui, akims, rankoms; jie nepaiso tų, kurie pataria gyventi dorai. Tenkindami savo egoizmą, jie nežabotai naudoja gebėjimą pradėti naują gyvybę, taip atsisakydami dalyvauti kilniame Dievo kūrybos procese.

Niekada nemėgau kalbėti apie netyrumą. Noriu atidžiai pažvelgti į savitvardos, susivaldymovaisius, noriu matyti žmogų, neprisirišusį prie beverčių blizgučių, kuriuos taip mėgsta vogti šarkos. Toks žmogus moka išvengti to, kas kenkia jo sielai, jis suvokia, kad auka tėra tariama: nes, gyvendamas pasiaukojimo dvasia, jis išsilaisvina iš daugelio vergystės rūšių ir širdies gilumoje džiaugiasi Dievo meile.

Tada gyvenimas įgyja kitų spalvų, kurias buvo nustelbęs palaidumas; išmokstama pasirūpinti kitais, pasidalinti su visais savo gėrybėmis, imtis didžių darbų. Savitvarda daro sielą santūrią ir supratingą; teikia jai natūralaus kuklumo, kuris visuomet yra patrauklus, nes elgesyje atsispindi proto viršenybė. Savitvarda byloja ne apie ribotumą, o apie didybę. Daugiau prarandama nesivaldant, kai širdis pasiduoda kiekvienai pagundai ar paikoms vilionėms.

Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas… Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo.¹² Mes visiškai priklausome Dievui kūnu ir siela, visu savo kūnu, pojūčiais ir galiomis. Melskitės su pasitikėjimu: Jėzau, saugok mūsų širdį! Didelę širdį, stiprią ir švelnią, karštą ir jautrią, sklidiną meilės Tau, kad tarnautume visoms sieloms.

Mūsų kūnas yra šventas, – Dievo šventovė, patikslina šv. Paulius. Šis apaštalo apibūdinimas man primena visuotinį kvietimą į šventumą; Mokytojas bylojo žmonėms: estote vos perfecti sicut et Pater vester caelestis perfectus est¹³ – būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas. Visų be jokio skirtumo Viešpats prašo atsiliepti į malonę. Kiekvieną pagal savo padėtį Jis reikalauja puoselėti dorybes, būdingas Dievo vaikams.

Štai todėl, primindamas jums, kad krikščionis turi būti tobulai skaistus, aš kreipiuosi į visus: nesusituokusius, kurie turi gyventi visiškai susilaikydami, ir sutuoktinius, kurie gyvena skaisčiai, atlikdami jiems prideramas pareigas.

Dievui padedant, skaistybė nėra varžanti ir žeminanti našta. Tai džiaugsmo kupinas teigimas: valingumas, savitvarda, pergalė prieš save patį, ne kūnas tai duoda, ne iš instinkto tai kyla, bet iš valios, ypač jeigu ji susivienija su Dievo valia. Kad būtume skaistūs – ne šiaip susitvardantys ir dori, turime protu tvardyti savo aistras kilniam tikslui – Meilės polėkiui.

Aš prilyginu šią dorybę sparnams, kurie mums leidžia paskleisti Dievo įsakymus ir mokymą po visą pasaulį ir nebijoti, kad būsime įklampinti. Šie sparnai – kaip ir sparnai didingų paukščių, pakylančių ten, kur nesiekia debesys, – yra sunkūs, net labai sunkūs, tačiau be jų būtų neįmanoma skraidyti. Įsidėkite tai į galvą ir būkite pasiryžę nepasiduoti, jei pajusite atsėlinant pagundą, kuri kužda jums, kad tyrumas – nepakeliama našta. Drąsos! Visados vis aukštyn į saulę siekiant Meilės.

Nešioti Dievą savo kūne

Man labai liūdna, jog kai kurie žmonės, net tokia daugybė jų, netyrumą pasirenka nuolatine savo mokymo tema. Taigi jie gauna, – šitai aš supratau stebėdamas daugybę sielų, – rezultatą, priešingą siekiamam tikslui, nes netyrumas yra lipnesnis už dervą, jis iškreipia sąmonę, įvaro kompleksus arba baimę, tarytum skaisti siela būtų nepasiekiamas tikslas. O mes, būdami kitokie, turime teigiamai kalbėti apie šventą tyrumą kukliais ir aiškiais žodžiais.

Svarstyti šią temą tolygu svarstyti apie Meilę. Aš ką tik jums atskleidžiau, kad mūsų Viešpaties švenčiausiasis Žmogiškumas man yra pagalba šioje srityje; kaip nuostabu: Dievas, kuris nusižemina taip, kad taptų žmogumi, ir nesijaučia pažemintas priimdamas kūną, tokį pat ribotą ir silpną kaip mūsiškis, – tik be nuodėmės – vien todėl, kad Jis mus beprotiškai myli. Nusižeminimas Jo nė kiek nemenkina; o mus jis pakylėja, sudievina mūsų kūną ir sielą. Į Jo Meilę atsakyti „taip“, atsakyti karšta, darnia, nesutepta meile – štai kas yra skaistybės dorybė.

Mes turime ir žodžiais, ir poelgiais šaukti visam pasauliui: nenuodykime savo širdies, nebūkime lyg vargšai gyvuliai, valdomi žemiausių instinktų. Krikščionis rašytojas apie tai kalba šitokiais žodžiais: Įsidėmėkite – kuo žmogaus širdis didesnė, tuo daugiau jis aprėpia dalykų. Išmatuokite šį dydį ne tiek fiziniais matais, kiek minties galia, gebančia pažinti daug tiesų. Stenkitės praskinti Viešpačiui kelią širdyje, nutiesti tiesų takelį, kad Žodis ir Dievo Išmintis jus pasiektų. Garbingu elgesiu, nepriekaištingais veiksmais paruoškite kelią Viešpačiui, išlyginkite takelį, kad Dievo Žodis atsivertų jums be kliūčių, atskleistų savo paslaptis ir atėjimą.¹⁴

Ir Šventasis Raštas mums primena, kad šis didingas pašventinimo darbas, paslaptingas ir nuostabus Šventosios Dvasios darbas, veikia sielą ir kūną. Jūs nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? – sušunka apaštalas. – Tad nejaugi aš, ėmęs Kristaus narius, paversiu juos kekšės nariais?.. Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios šventykla, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu.¹⁵

Kai kurie žmonės, girdėdami kalbant apie skaistybę, nusišypso. Jų juokas – tai grimasa – be džiaugsmo, be gyvybės. Dauguma, – sako jie, – tuo netiki! Jaunuoliams, kurie kadaise mane lydėdavo į Madrido priemiesčių kvartalus ir ligonines, aiškindavau: Žiūrėkite, štai mineralų karalystė, paskui kita, tobulesnė, karalystė – augalija, joje plazda gyvybė, paskui eina gyvūnija, kurią sudaro padarai, beveik visi galintys jausti ir judėti.

Aiškindavau jiems galbūt kiek nemoksliškai, bet vaizdingai; sakydavau, kad mes turėtume sudaryti kitą karalystę, hominal, – žmonių karalystę: iš tiesų protinga būtybė turi nuostabų intelektą, dieviškosios Išminties kibirkštį, leidžiančią jam savarankiškai mąstyti, ir visišką laisvę tą ar kitą dalyką priimti arba atmesti savo valia.

Šioje žmonių karalystėje, sakiau jiems remdamasis didžiule kunigystės patirtimi, normaliems žmonėms lytiškumo klausimas pagal svarbą užima ketvirtą ar penktą vietą. Pirmiausia yra dvasinio gyvenimo siekiai, kiekvieno mūsų skirtingi; paskui – daugybė dalykų, svarbių kiekvienam vyrui ar moteriai: tėvas, motina, šeimos židinys, vaikai. Toliau – profesija; pagaliau ketvirtoje ar penktoje vietoje – lytinis instinktas.

Susidūręs su tais, kurie šį klausimą yra pavertę pagrindine savo pokalbių ir interesų tema, supratau, kad tai nenormalūs, vargšai žmonės, gal net ligoniai. Ir savo pašnekovams jaunuoliams sakydavau, kad šie nelaimėliai man kelia tokį pat gailestį, kaip ir luošas vaikas su milžiniška galva, ir tai juos prajuokindavo. Tai nelaimingi žmonės, žadinantys brolišką užuojautą, todėl meldžiamės už juos, trokšdami, kad jie išgytų nuo savo apgailėtinos ligos. Iš tikrųjų jie nėra nei vyriškesni, nei moteriškesni už tuos, kurie nėra apsėsti sekso.

Kaip nugalėti

Pažiūrėkime, kokių priemonių turime imtis mes, krikščionys, kad nugalėtume grumdamiesi dėl skaistybės: ne kaip angelai, bet kaip vyrai ir moterys, sveiki ir stiprūs, kitaip tariant, normalūs žmonės! Aš iš visos širdies garbinu angelus, ir su šia Dievo armija mane sieja didelis pamaldumas, bet man nepatinka lygintis su jais, nes angelai yra kitokios prigimties nei mes, – šis lyginimas taptų painiavos šaltiniu.

Daug kur įsigalėjęs geidulingumas, kuris, susipynęs su doktrinine maišatimi, skatina pateisinti visus paklydimus ar bent rodyti didžiausią pakantumą visokiems nepadoriems papročiams.

Mes turime būti kiek galime tyresni ir gerbti savo kūną nesibaimindami, nes lytis yra šventas ir kilnus dalykas, ji dalyvauja Dievo kūrybinėje galioje; tam ir skirta yra santuoka. Tik taip jūs, tyri ir bebaimiai, savo elgesiu įrodysite, kad šventas tyrumas yra galimas ir grožio kupinas!

Pirmiausia stenkimės išgryninti savo sąžinę, kaip pridera dorai išugdytiems sąmoningiems žmonėms, kurie suvokia skirtumą tarp jautrios sąžinės, tikrosios Dievo malonės, ir skrupulingos sąžinės, kuri yra visai kas kita.

Rūpinkitės skaistybe ir puoselėkite kitas jai giminingas dorybes – kuklumą ir drovumą, kurios yra tartum jos apsauga. Kad būtumėte verti Dievo žvilgsnio, neišsižadėkite veiksmingų nuostatų, kaip antai uoliai sergėkite jausmus ir širdį; drąsa, – drąsa bijoti ir vengti progų pagundoms; dažnai priimkite sakramentus, ypač – sakramentinės išpažinties, visiškai pasikliaukite dvasiniu vadovavimu; atgailaukite; nuoširdžiai gailėkitės dėl savo klaidų ir atsiteiskite už jas. Ir visa tai turi būti persmelkta švelnaus pamaldumo mūsų Motinai, kad Ji iš Dievo gautų mums švento ir tyro gyvenimo dovaną.