Punktų sąrašas

Žmogiškosios dorybės

Ir tokiam pasaulietiškam mentalitetui, ir kitoms mąstymo formoms, kurias galėtume pavadinti pietistinėmis, krikščionis nesuvokiamas kaip vientisas žmogus. Pasak atstovaujančių pirmiesiems, Evangelijos reikalavimai užgniaužia žmogiškąsias galimybes; pasak antrųjų, puolusi prigimtis kelia pavojų tikėjimo grynumui. Rezultatas yra toks pat: nesuvokiama Kristaus Įsikūnijimo prasmė, nežinoma, kad Žodis tapo kūnu, žmogumi, ir gyveno tarp mūsų⁶.

Mano, žmogaus, krikščionio ir kunigo, patirtis sako ką kita: nėra tokios širdies, kurioje, kad ir kaip ji būtų nugrimzdusi į nuodėmes, it žarija pelenuose nerusentų kilnumo kibirkštėlė. Kai aš belsdavausi į tas širdis Kristaus žodžiu, jos visuomet atsiliepdavo.

Šiame pasaulyje daug žmonių nebendrauja su Dievu. Galbūt jie niekada nėra girdėję dieviškojo žodžio arba jį yra pamiršę. Tačiau tai nuoširdūs, sąžiningi, mokantys užjausti ir garbingi žmonės. Drįstu tvirtinti, kad tas, kuriame glūdi tokios patrauklios savybės, gali būti dosnus Dievui, nes žmogiškosios dorybės yra dieviškųjų dorybių pagrindas.

Tiesa, vien mūsų sugebėjimų nepakanka: niekas neišsigelbsti be Kristaus malonės. Tačiau jei žmogus turi ir puoselėja dorumo, sąžiningumo pradą, Dievas palengvins jam kelią; jis galės tapti šventas, nes mokėjo gyventi kaip gėrio žmogus.

Jūs tikriausiai matėte ir priešingų pavyzdžių: tiek daug žmonių sakosi esą krikščionys, nes buvo pakrikštyti ir priima kitus sakramentus, o iš tiesų yra neištikimi, melagiai, nenuoširdūs ir pasipūtę… Jie greitai palūžta. Lyg žvaigždės, kurios akimirką sužimba danguje ir ūmai užgęsta.

Jei prisiimame Dievo vaikų atsakomybę, Jis trokšta, kad būtume labai žmogiški. Kad galvomis liestume dangų, bet kojomis tvirtai stovėtume ant žemės. Norint būti krikščionimis, negalima paliauti buvus žmonėmis ar nebeugdyti dorybių, būdingų netgi tiems, kurie nepažįsta Kristaus. Kiekvieno krikščionio kaina – atperkantis mūsų Viešpaties Kraujas, ir – pabrėžiu – Viešpats nori, kad būtume labai žmogiški, labai dieviški, stengtumės kasdien būti panašūs į Kristų, kuris yra perfectus Deus, perfectus homo.

Tiesa ir teisingumas

Turime nuolat puoselėti žmogiškąsias dorybes, nes nelengva išlikti doriems, kai atsiduriame situacijose, keliančiose pavojų mūsų asmeniniam saugumui. Pagalvokite apie tiesą padorumo aspektu: ar iš tikrųjų ji jau tapo atgyvena? Ar jau įsigalėjo kompromisinis elgesys – noras pagražinti karčią tiesą? Tiesos bijoma. Štai kodėl elgiamasi niekingai: tvirtinama, kad niekas negyvena tiesa, nebesako tiesos, kad visi apsimetinėja ir meluoja.

Laimė, taip nėra. Daug žmonių – krikščionių ir nekrikščionių – pasiryžę paaukoti savo garbę ir gerą vardą dėl tiesos, jie nekeičia savo kailio, nesukčiauja dėl geresnės, pelningesnės vietos po saule. Supratę savo klaidą, jie moka pasitaisyti, nes yra nuoširdūs. Tas, kuris pradėjo meluoti ir kuriam tiesa tėra skambus žodis, slepiantis jo silpnybes, niekada nepasitaiso.

Natūralumas ir paprastumas yra dvi nuostabios dorybės, kurios padeda žmogui priimti Kristaus žinią. O visa, kas painu, komplikuota, visi nuolatiniai išsisukinėjimai yra tartum siena, dažnai trukdanti išgirsti Viešpaties balsą. Prisiminkite, kaip Kristus priekaištauja fariziejams, kad jie gyvena iškreiptame pasaulyje, kuriame reikalaujama mokėti dešimtinę nuo kuokštelio mėtų, krapų ir kmynų, bet pamirštami svarbiausi įstatymo įpareigojimai, teisingumas ir tikėjimas; jie labai stengiasi išgriebti iš lėkštės uodą, bet praryja kupranugarį²².

Ne. Nei kilnus Kristaus nepažįstančiojo – ne dėl jo kaltės, – nei krikščionio gyvenimas neturėtų būti keistas. Tos žmogiškosios dorybės, apie kurias šiandien kalbame, skatina mus daryti tą pačią išvadą. Tas, kuris stengiasi sakyti tiesą, būti sąžiningas, nuoširdus, stiprus, saikingas, dosnus, ramus, teisingas, darbštus ir kantrus, yra iš tiesų žmogus. Taip elgtis gali būti sunku, bet niekada nebus keista. Jei kas nors tuo stebisi, tai reiškia, kad jo žvilgsnį temdo slaptas bailumas ar nepakankamas tvirtumas.

Žmogiškosios ir dieviškosios dorybės

Kai siela stengiasi puoselėti žmogiškąsias dorybes, ji jau yra labai arti Kristaus. Krikščionis suvokia, kad dieviškosios dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė – kaip ir visos kitos dorybės, atnešančios Dievo malonę, skatina jį niekada neapleisti tų savybių, kurios yra bendros daugybei žmonių.

Žmogiškosios dorybės – pabrėžiu – yra dieviškųjų dorybių pagrindas; jos savo ruožtu skatina elgtis sąžiningai. Tačiau vien noro puoselėti šias dorybes neužtenka: reikia išmokti jas įgyvendinti. Discite benefacere²³, mokykitės daryti gera. Reikia nuolat kartoti tokius veiksmus – būti nuoširdiems, teisingiems, ramiems, kantriems, nes darbai atskleidžia meilę ir Dievą reikia mylėti ne tik žodžiais, bet ir darbu, ir tiesa²⁴.

Jei taip gyvensime, skleisime ramybę pasaulyje; mokėsime tarnavimą Viešpačiui padaryti malonų, nes Dievas myli linksmą davėją²⁹. Krikščionis visuomenėje yra toks pat, kaip ir kiti žmonės; tačiau iš jo širdies liejasi džiaugsmas, nes, malonės padedamas, jis siekia įgyvendinti Dievo Tėvo valią. Ir nesijaučia nei auka, nei neįvertintas, nei suvaržytas. Eina iškėlęs galvą, nes jis yra žmogus ir Dievo vaikas.

Mūsų tikėjimas išryškina dorybes, kurių niekas neturėtų pamiršti. Niekas nėra žmoniškesnis už krikščionį. Todėl tas, kuris seka Kristumi, gali – ne tik dėl savo asmeninių sugebėjimų, bet ir padedant Viešpaties malonei – atskleisti aplinkiniams tai, ką šie kartais nujaučia, bet nepajėgia suvokti: kad tikroji laimė, tikrasis tarnavimas artimui eina tik per mūsų Atpirkėjo, perfectus Deus, perfectus homo, Širdį.

Kreipkimės į Mariją, mūsų Motiną, tobuliausią Dievo sukurtą būtybę. Melskime, kad ji padėtų mums tapti gerais žmonėmis; kad žmogiškosios dorybės, susipynusios su malonės gyvenimu, taptų geriausia pagalba tiems, kurie kartu su mumis pasaulyje dirba visų ramybei ir laimei.