Punktų sąrašas

Ar prisimenate palyginimą apie gailestingąjį samarietį? Ant kelio gulėjo žmogus, plėšikų sumuštas ir apvogtas ligi paskutinio skatiko. Vienas Senojo Įstatymo kunigas praėjo kita kelio puse; netrukus pražingsniavo ir levitas. Abu nuėjo sau, nepasirūpinę gulinčiuoju. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį⁶. Įsidėmėkite, jog Viešpats šį pavyzdį duoda ne keletui išrinktųjų, – Jis tučtuojau atsako tam, kuris klausė, mus visus pamokydamas: eik ir tu taip daryk!⁷

Todėl, pastebėję, kad mūsų pačių arba kitų žmonių gyvenime kažkas pašliję, kad kam nors reikia dvasinės ir žmogiškosios paramos, kurią mes, Dievo vaikai, galime ir turime suteikti, – stenkimės parinkti tinkamą pagalbos būdą ir ryžtingai, nuoširdžiai, su meile jį pritaikyti – tai bus akivaizdi apdairaus išmintingumo išraiška. Susiklosčius tokioms aplinkybėms negalima dvejoti. Klaidinga manyti, kad problemos išsispres žiūrint pro pirštus arba delsiant.

Išmintingas elgesys: atidengus žaizdą drąsiai dėti ant jos vaistus. Vos pastebeję bent mažiausius negalios požymius, elkitės paprastai, nuoširdžiai, – ir nesvarbu, ar jums teks gydyti, ar patys būsite gydomi. Tam, kuris Dievo vardu imasi gydyti, leiskite išvalyti žaizdą – tegul pradeda spausti iš tolo, paskui spaudžia vis arčiau ir arčiau, kol išbėgs visi pūliai, ir pagaliau užkrato židinys visiškai išsivalys. Pirmiausia šitaip derėtų elgtis patiems su savimi ir su tais, kuriems turime padėti skatinami teisingumo ar meilės: ypatingai meldžiuosi už tėvus ir motinas, už tuos, kurių pareiga yra mokyti ir auklėti.

Žmonių nuomonės baimė

Tegul jūsų nestabdo jokia veidmainiška priežastis: teikite pagalbą nesvyruodami. Tačiau viską darykite švelniai, be galo atsargiai, – kaip kad motinos tvarstydavo mūsų žaizdas ar žaizdeles, kai vaikystės laikais pargriūdavom žaisdami. Jei reikia palaukti keletą valandų, laukime; tik anaiptol ne ilgiau, nei būtina; delsimas rodytų jūsų ištižimą, bailumą, o ne išmintingumą. Nebijokite dezinfekuoti žaizdos, ypač jūs, kuriems patikėta ugdyti kitus.

Gali būti, kad tiems, kurie turi rūpintis kitais, bet nesiryžta ar nenori atlikti savo užduoties, kas nors klastingai pašnibždės į ausį: Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis...⁸ Nepriimkite tokio ironiško pagyrimo; tie, kas nesistengia uoliai vykdyti savo pareigos, nėra nei mokytojai, nes kitiems nerodo teisingo kelio, nei tiesakalbiai, nes dėl tariamo išmintingumo niekina normas, kurias šimtąkart patvirtino teisingi poelgiai, nugyventas amžius, geras vadovavimas, žmogaus silpnumo suvokimas ir meilė kiekvienai avelei. Visa tai skatina kalbėti, įsiterpti, rodyti susidomėjimą.

Netikrus mokytojus kausto baimė atskleisti visą tiesą; juos trikdo vien mintis, jog tam tikromis aplinkybėmis turės panaudoti skausmingą priešnuodį. Tokia nuostata – galite nė neabejoti – tikrai nėra nei apdairumas, nei maldingumas, nei išmintingumas; priešingai, ji atskleidžia bailumą, atsakomybės ir sveikos nuovokos stoką bei kvailumą. Tai būdinga žmonėms, kurie atsitikus didelei nelaimei, apimti panikos, siekia užkirsti kelią blogiui, bet jau būna per vėlu. Jie pamiršta, kad išmintingumo dorybė reikalauja laiku duoti patarimą, pakuždėtą ilgos ir brandžios patirties, rimtai apgalvotą ir aiškiai išsakytą.

Neslėpsiu, jog man reikia ką nors įspėti arba priimti nemalonų sprendimą, aš kenčiu ir prieš tai, ir tuo metu, ir paskui. O juk nesu sentimentalus. Guodžiuosi mintimi, jog tik gyvuliai neverkia, o mes, žmonės, Dievo vaikai, verkiame. Tam tikromis aplinkybėmis ir jūs turėsite išgyventi sunkių valandėlių, jei stengsitės ištikimai atlikti savo pareigą. Neužmirškite – patogiau yra bet kokia kaina vengti kančios, teisinantis nenoru skaudinti savo artimą. Tačiau tai didelė klaida! Tokiu apsidraudimu dažnai dangstomas gėdingas noras išsisukti nuo kentėjimo, nes juk niekam nėra malonu ką nors rimtai įspėti. Nepamirškite, mano vaikai, kad pragaras pilnas tylinčiųjų.

Manęs klausosi keletas gydytojų. Atleiskite už tokią drąsą, bet aš vėl remsiuosi pavyzdžiu iš medicinos srities; gal ir kalbu niekus, tačiau šis palyginimas, man regis, tinka. Norint užgydyti žaizdą, pirmiausia gerai išvaloma pati žaizda ir gana didelis plotas aplink ją. Tai skausminga; chirurgas šitai puikiai žino, tačiau jeigu žaizdos iškart neišvalysi, paskui skaudės dar labiau. Be to, žaizda nedelsiant dezinfekuojama: nutvilko skausmas, graužia, bet kitaip negalima, jei nenorime, kad pakliūtų infekcija.

Jei akivaizdu, kad kūno sveikatos labui reikia imtis tokių priemonių, net gydant menkas nuobrozdas, įsivaizduokite, kiek reikės plauti, pjaustyti, lyginti ir dezinfekuoti, skaudžiai dildyti rimtus sielos sveikatos reikalus, žmogaus gyvenimo piktžaizdes. Išmintingumas skatina elgtis taip, o ne vengti savo pareigos; išsisukinėjimas būtų didelė nepagarba ir netgi nusikaltimas prieš teisingumą ir tvirtumą.

Jei krikščionis Dievo ir žmonių akyse iš tiesų stengiasi sąžiningai elgtis, patikėkite – jam yra būtinos visos galimos dorybės. Tėve, paklausite mane: o mūsų silpnybės? Aš atsakysiu: ar sirgdamas gydytojas negydo, net jeigu jį patį kamuoja chroniška negalia? Argi jo liga trukdo skirti kitiems ligoniams tinkamus vaistus? Žinoma, ne: kad galėtų gydyti, jam pakanka išmanyti savo darbą, pritaikyti žinias praktikoje ir stengtis tiek pat, kiek kovojant su savo liga.

Kartą girdėjau vieną neatsakingą žmogų sakant, jog klaidų patirtis tik pastūmėja šimtąsyk kartoti tą pačią klaidą. O aš sakau, kad išmintingam žmogui nesėkmės atneša naudos, išmoko daryti gera, vėl pabunda noras tapti šventesniam. Nesėkmės ir pergalės, patirtos tarnaujant Dievui, turi ne tik kurstyti jūsų meilę, bet ir sustiprinti troškimą nesvyruojant vykdyti savo, krikščionių piliečių, teises ir pareigas, kad ir kaip jums būtų sunku; nevengiant nei garbės, nei atsakomybės, nesibaiminant aplinkinių, galbūt net veidmainių draugų, reakcijos, kai kilniai ir ištikimai siekiate Dievo šlovės ir kitų gerovės.

Mes turime būti išmintingi. Kodėl? Kad būtume teisingi, kad gyventume vadovaudamiesi meile, kad veiksmingai tarnautume Dievui ir visoms sieloms. Labai taikliai išmintingumas buvo pavadintas genitrix virtutum¹⁵, visų dorybių motina, bei auriga virtutum¹⁶, visų gerų įpročių laidininku.