Punktų sąrašas

Ar prisimenate palyginimą apie gailestingąjį samarietį? Ant kelio gulėjo žmogus, plėšikų sumuštas ir apvogtas ligi paskutinio skatiko. Vienas Senojo Įstatymo kunigas praėjo kita kelio puse; netrukus pražingsniavo ir levitas. Abu nuėjo sau, nepasirūpinę gulinčiuoju. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį⁶. Įsidėmėkite, jog Viešpats šį pavyzdį duoda ne keletui išrinktųjų, – Jis tučtuojau atsako tam, kuris klausė, mus visus pamokydamas: eik ir tu taip daryk!⁷

Todėl, pastebėję, kad mūsų pačių arba kitų žmonių gyvenime kažkas pašliję, kad kam nors reikia dvasinės ir žmogiškosios paramos, kurią mes, Dievo vaikai, galime ir turime suteikti, – stenkimės parinkti tinkamą pagalbos būdą ir ryžtingai, nuoširdžiai, su meile jį pritaikyti – tai bus akivaizdi apdairaus išmintingumo išraiška. Susiklosčius tokioms aplinkybėms negalima dvejoti. Klaidinga manyti, kad problemos išsispres žiūrint pro pirštus arba delsiant.

Išmintingas elgesys: atidengus žaizdą drąsiai dėti ant jos vaistus. Vos pastebeję bent mažiausius negalios požymius, elkitės paprastai, nuoširdžiai, – ir nesvarbu, ar jums teks gydyti, ar patys būsite gydomi. Tam, kuris Dievo vardu imasi gydyti, leiskite išvalyti žaizdą – tegul pradeda spausti iš tolo, paskui spaudžia vis arčiau ir arčiau, kol išbėgs visi pūliai, ir pagaliau užkrato židinys visiškai išsivalys. Pirmiausia šitaip derėtų elgtis patiems su savimi ir su tais, kuriems turime padėti skatinami teisingumo ar meilės: ypatingai meldžiuosi už tėvus ir motinas, už tuos, kurių pareiga yra mokyti ir auklėti.

Žmonių nuomonės baimė

Tegul jūsų nestabdo jokia veidmainiška priežastis: teikite pagalbą nesvyruodami. Tačiau viską darykite švelniai, be galo atsargiai, – kaip kad motinos tvarstydavo mūsų žaizdas ar žaizdeles, kai vaikystės laikais pargriūdavom žaisdami. Jei reikia palaukti keletą valandų, laukime; tik anaiptol ne ilgiau, nei būtina; delsimas rodytų jūsų ištižimą, bailumą, o ne išmintingumą. Nebijokite dezinfekuoti žaizdos, ypač jūs, kuriems patikėta ugdyti kitus.

Gali būti, kad tiems, kurie turi rūpintis kitais, bet nesiryžta ar nenori atlikti savo užduoties, kas nors klastingai pašnibždės į ausį: Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis...⁸ Nepriimkite tokio ironiško pagyrimo; tie, kas nesistengia uoliai vykdyti savo pareigos, nėra nei mokytojai, nes kitiems nerodo teisingo kelio, nei tiesakalbiai, nes dėl tariamo išmintingumo niekina normas, kurias šimtąkart patvirtino teisingi poelgiai, nugyventas amžius, geras vadovavimas, žmogaus silpnumo suvokimas ir meilė kiekvienai avelei. Visa tai skatina kalbėti, įsiterpti, rodyti susidomėjimą.

Netikrus mokytojus kausto baimė atskleisti visą tiesą; juos trikdo vien mintis, jog tam tikromis aplinkybėmis turės panaudoti skausmingą priešnuodį. Tokia nuostata – galite nė neabejoti – tikrai nėra nei apdairumas, nei maldingumas, nei išmintingumas; priešingai, ji atskleidžia bailumą, atsakomybės ir sveikos nuovokos stoką bei kvailumą. Tai būdinga žmonėms, kurie atsitikus didelei nelaimei, apimti panikos, siekia užkirsti kelią blogiui, bet jau būna per vėlu. Jie pamiršta, kad išmintingumo dorybė reikalauja laiku duoti patarimą, pakuždėtą ilgos ir brandžios patirties, rimtai apgalvotą ir aiškiai išsakytą.