Punktų sąrašas

Sekmadienis in albis man primena seną ir maldingą mano krašto tradiciją. Šią dieną, kai liturgija mus kviečia dvasiniam maistui – rationabile, sine dolo lac concupiste¹, trokškite dvasinio, neatmiešto pieno – buvo įprasta Šventąją Komuniją nešti ligoniams, ir ne tik sunkiai sergantiems, kad jie atliktų velykinę priedermę.

Kai kuriuose dideliuose miestuose parapijos rengdavo eucharistines procesijas. Prisimenu, kai būdamas studentas pagrindinėje Saragosos gatvėje matydavau einančias net tris procesijas, daugybę vyrų, vien tik vyrų, nešančių dideles degančias žvakes. Jie lydėjo Viešpatį Švenčiausiajame Sakramente, kupini nuoširdaus tikėjimo, nepalyginamai didesnio negu jų didžiulės, daug sveriančios žvakės.

Praėjusią naktį keletą kartų nubudęs, aš vis kartojau trumpą Šventraščio frazę: quasi modo geniti infantes², kaip naujagimiai… Manau, kad šis Bažnyčios kvietimas tinka visiems, jaučiantiems savo dieviškąją sūnystę. Nors mums dera būti labai pamaldiems, labai tvirtiems, ryžtingiems, stiprios valios, kad galėtume daryti įtaką savo aplinkai, tačiau puiku Dievo akivaizdoje jaustis mažais vaikais!

Mes – Dievo vaikai

Quasi modo geniti infantes, rationabile, sine dolo lac concupiscit³, – kaip naujagimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pieno. Šie šv. Petro žodžiai yra nuostabūs, ir gerai suprantu, kodėl liturgijoje dar priduriama: exsultate Deo adiutori nostro: iubilate Deo Jacob⁴, – smagiai giedokite Dievui, mūsų gynėjui, šaukite iš džiaugsmo Jokūbo Dievui, kuris taip pat yra mūsų Tėvas ir Viešpats. Bet norėčiau, kad šiandien mes, jūs ir aš, mąstytume ne apie Švenčiausiąjį altoriaus Sakramentą, pažadinantį mūsų širdyje didžiausią troškimą šlovinti Jėzų, o apie dieviškosios sūnystės tikrumą bei jos svarbą tiems, kurie iš tiesų trokšta krikščioniškai gyventi.