Punktų sąrašas

Ne mes esame šios meilės pirmtakai; ją gauname per Dievo malonę: nes Jis mus pamilo¹⁸. Turime gerai įsisamoninti šią nuostabią tiesą: jei mes galime mylėti Dievą, tai todėl, kad buvome Dievo mylimi¹⁹. Mes, tu ir aš, galime dosniai dalyti meilę visiems, mus supantiems, nes esame gimę tikėjimui per Tėvo meilę. Drąsiai prašykite Viešpaties šio lobio, šios dieviškosios meilės dorybės, kad ja persmelktume net menkiausias smulkmenas.

Mes, krikščionys, dažnai nemokėdavome deramai atsiliepti į šią dovaną. Kartais savo meilę rodydavome šalta, besiele išmalda arba daugmaž formaliais labdaringais darbais. Liūdnas vienos ligonės skundas taikliai nusakė šį nukrypimą: čia man rodomas gailestingumas, o mano motina gydė mane su meile! Meilė, gimstanti iš Kristaus Širdies, negalėtų būti tokia dvilypė.

Kad gerai įsisąmonintumėte šią tiesą, aš ne sykį kartojau per pamokslus, jog mes neturime kelių širdžių – vienos, kad mylėtume Dievą, ir kitos, kad mylėtume kūrinius. Vargšė mūsų širdis, kūniškoji širdis, myli žmogiška meile, kuri, suvienyta su Kristaus meile, tampa antgamtine. Tik tokią meilę ir turime puoselėti savo sieloje. Ji skatins mus kituose rasti mūsų Viešpaties atvaizdą.

Apie kokią meilę kalbama? Šventasis Raštas kalba apie dilectio, kad būtų suprasta, jog kalbama ne tik apie juslinę meilę. Šis žodis veikiau išreiškia tvirtą valingą apsisprendimą. Dilectio kilęs iš electio, iš žodžio „pasirinkti“. Aš pridurčiau, kad krikščioniškai mylėti reiškia norą mylėti, Kristuje ryžtis siekti visų be išimties sielų gėrio, joms visoms labiau už viską linkint, kad pažintų Kristų ir Jį pamiltų.

Viešpats mus ragina: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus²³. Mums gali atrodyti nepatrauklūs asmenys, kurie mus atstumtų, jei prie jų prisiartintume. Bet Jėzus prašo mūsų, kad neatsimokėtume jiems blogiu už blogį, nepraleistume progų jiems nuoširdžiai patarnauti, nors mums ir labai būtų sunku, kad niekad jų neužmirštume savo maldose.

Ši dilectio vadinama meilė įgyja šiltesnių atspalvių, kai kalbama apie mūsų tikėjimo brolius, ypač apie tuos, kurie pagal Dievo valią yra arčiausiai mūsų: tėvus, vyrą ar žmoną, vaikus, brolius ir seseris, kolegas ir kaimynus. Jei pristigtų šio švelnumo, ši kilni ir tyra žmogiškoji meilė, nukreipta į Dievą ir Juo pagrįsta, iš tikrųjų nebūtų tikra meilė.

Meilės išraiškos

Aš mėgstu žodžius, kuriais Šventoji Dvasia mums byloja pranašo Izaijo lūpomis: discite benefacere²⁴. Mokykitės daryti gera. Dažnai taikau šį patarimą įvairiems mūsų vidinės kovos aspektams, žinodamas, jog krikščioniškasis gyvenimas niekada nesibaigia, o įgytos dorybės yra kasdienių ir veiksmingų pastangų padarinys.

Ką darome, kad tinkamai atliktume bet kokį darbą arba pareigą? Pirmiausia apsvarstome tikslą ir priemones jam siekti. Paskui atkakliai naudojame šias priemones, pamažu diegdami įprotį, kad jis tvirtai įsišaknytų mumyse. Kai tik ko nors išmokstame, tuojau pat atrandame kitus dalykus, kurie mums buvo nežinomi; jie skatina tęsti darbą ir niekad nesakyti: gana!

Meilė artimui yra meilės Dievui išraiška. Štai kodėl, stengdamiesi ugdyti šią dorybę, negalime nubrėžti jokios ribos. Bendraujant su Viešpačiu, vienintelė riba yra mylėti be ribų. Viena vertus, todėl, kad mes niekada neįstengsime Jam padėkoti už visa, ką Jis padarė dėl mūsų; kita vertus, todėl, kad pati Dievo meilė kūriniams yra neaprėpiamai didelė, nesavanaudiška, beribė.

Mus, kurie norime Jo klausyti visa savo siela, Jėzus Kristus Kalno pamoksle moko dieviškojo meilės įsakymo. Ir pabaigoje paaiškina: mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk Jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems. <…> Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas²⁵.

Gailestingumas – tai ne šalta užuojauta: gailestingumas neatsiejamas nuo didžiulio teisingumo ir meilės. Gailestingas yra tas, kuris turi jautrią širdį, myli nuoširdžiai, pasiaukojamai, dosniai. Štai kaip šv. Paulius apibūdina meilę savo himne, skirtame šiai dorybei: Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria²⁶.

Viena pirmųjų meilės išraiškų – sielos žengimas nuolankumo keliu. Kai save nuoširdžiai laikome nieku, kai suprantame, jog be dieviškos pagalbos silpniausias ir menkiausias iš kūrinių būtų geresnis už mus; kai suvokiame sugebą daryti visokias klaidas ir baisybes, kai žinome esą nusidėjėliai, nors įnirtingai stengiamės išvengti nedorų poelgių, kaip galime blogai galvoti apie kitus? Kaip galėtume savo širdyje puoselėti fanatizmą, netolerantiškumą, aroganciją?

Nuolankumas mus lyg už rankos veda prie tokio bendravimo su savo artimu būdo, kuris ir yra geriausias: turime suprasti visus žmones, su visais sugyventi, visiems atleisti, nekurstyti nesantaikos, neatsiriboti nuo kitų užtvaromis, visada elgtis kaip pridera vienybės įrankiams. Ne veltui mūsų sieloje glūdi stiprus taikos ir vienybės siekimas, troškimas. Iš to kyla brolybė. Pagarbos asmens teisėms troškimas. Visa tai ir yra brangiausia žmonių gyvenime: jei visi esame Dievo vaikai, brolybė nevirsta nuvalkiotu žodžiu; ji nėra ir įsivaizduojamas idealas. Tai iš tiesų sunkus, bet pasiekiamas tikslas.

Mes, krikščionys, visiems cinikams, skeptikams, nemokantiems mylėti, tiems, kurie savo silpnumą pavertė dvasios nuostata, turime įrodyti, kad meilė yra įmanoma. Galbūt labai sunku taip elgtis, nes žmogus buvo sukurtas laisvas ir jis gali beprasmiškai priešintis Dievui; tačiau meilė yra galima ir tikra, nes toks elgesys yra Dievo meilės ir meilės Dievui padarinys. Jei mes, tu ir aš, mylime, Jėzus Kristus taip pat myli. Tuomet ir suprasime visą skausmo, aukos, nesavanaudiško pasiaukojimo gilybę ir vaisingumą kasdieniame gyvenime.

Meilės praktika

Gerokai naivu įsivaizduoti, kad krikščioniškos meilės reikalavimai lengvai įvykdomi! Tai matyti ir iš santykių tarp žmonių, ir, deja, Bažnyčios aplinkoje. Jei meilė mums nelieptų tylėti, kiekvienas iš mūsų galėtume daug ką papasakoti apie žmonių nesutarimus, puolimus, neteisingumą, apkalbas, intrigas. Visus tuos dalykus matydami, turime pamėginti juos pataisyti, stengtis patys nieko neįžeisti, su niekuo šiurkščiai nesielgti, nežeminti to, kurį įspėjame.

Tai nėra nauja. Vos keliems metams praslinkus po Jėzaus Kristaus dangun žengimo, kai dar beveik visi apaštalai keliavo iš vienos vietovės į kitą, kai dar buvo neišblėsęs nepaprastas tikėjimo ir vilties uolumas, vis dėlto daugelis ėmė klysti iš kelio, nesilaikyti Mokytojo meilės įstatymo.

Jeigu tarp jūsų viešpatauja pavydas ir nesantaika, – rašo šv. Paulius korintiečiams, – argi nesate kūniški, argi nesielgiate grynai žmogiškai? Kol vienas sako: „Aš – Pauliaus“, kitas : „Aš – Apolo“, – argi nesate vien žmogiški?²⁷, ar tai nėra elgesys žmonių, kurie nesupranta, kad Kristus atėjo panaikinti šio pasidalijimo? Kas gi yra Apolas? Kas gi yra Paulius? Tarnai, kurių dėka jūs įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpaties kiekvienam buvo skirta²⁸.

Apaštalas neatmeta įvairovės: kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną, vienas šiokią, kitas anokią²⁹. Bet šie skirtumai turi tarnauti Bažnyčios gerovei. Aš dabar jaučiuosi paskatintas prašyti Viešpaties – prisijunkite prie mano maldos ir jūs, jei norite, – jog neleistų, kad meilės trūkumas nevirstų raugėmis Jo tikinčiųjų sielose. Meilė yra krikščionių apaštalavimo druska; jeigu ji praranda skonį, kaip mes galėtume drąsiai stoti prieš pasaulį ir iškėlę galvą sakyti: čia yra Kristus?

Kaip melstis

Kaip melstis? Nebijodamas suklysti sakau jums, kad yra daugybė maldos būdų. Tačiau norėčiau, kad mūsų malda būtų tikra Dievo vaikų malda, o ne veidmainių tuščiažodžiavimas, veidmainių, kuriems Jėzus sako: Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“, įeis į dangaus karalystę¹⁶. Tie, kurie elgiasi veidmainiškai, galbūt ir gali pakartoti maldos garsą, – rašė šv. Augustinas, – bet ne jos balsą, nes jam trūksta gyvasties¹⁷ ir troškimo vykdyti Tėvo Valią. Kai mes šaukiame „Viešpatie“, turėtume iš tiesų trokšti, jog tai, ką mūsų sieloje žadina Šventoji Dvasia, virstų tikrove.

Stenkimės, kad mūsų maldoje nebūtų nė šešėlio apgaulės. Pirmoji šio Viešpaties griežtai smerkiamo blogio šalinimo sąlyga yra pastangos aiškiai, tvirtai ir nuolat bjaurėtis nuodėme. Visomis išgalėmis, stipriai, nuoširdžiai, protu ir širdimi baisėkimės sunkia nuodėme. Pasidygėjimas, nepakanta lengvoms, bet sąmoningai padarytoms nuodėmėms taip pat turėtų būti giliai mumyse įsišaknijęs; šios silpnybės neatstumia nuo mūsų dieviškos malonės, tačiau silpnina kanalus, per kuriuos ši malonė mus pasiekia.