Punktų sąrašas

Be jokio pasipūtimo sakau jums, jog iškarto suprantu, ar mano žodžiai yra tarsi žirniai į sieną. Norėčiau jums atverti širdį, kad padėtumėte man dėkoti Dievui. Kai 1928 metais suvokiau, ko Viešpats iš manęs tikisi, tučtuojau ėmiausi darbo. Tada, ačiū Tau, mano Dieve, turėjau daug kentėti ir labai mylėti, – vieni mane laikė pamišėliu, kiti teisindami vadino svajotoju, neįmanomų svajonių puoselėtoju. Nepaisant savo menkumo ir visų kitų dalykų, aš vis tiek darbavausi neprarasdamas vilties. Viskas priklausė ne nuo manęs, kelias atsivėrė pačiame sunkumų sūkuryje. Šiandien tai realybė, aprėpusi visą žemę nuo vieno ašigalio iki kito, ji atrodo tokia įprasta daugybei žmonių, nes Viešpats padarė, jog ją pažintų kaip Jo darbą, Jo veikimą.

Kaip jums sakiau, vos persimetęs su kuo nors keliais žodžiais, suvokiu, ar mane supranta, ar ne. Aš nesu kaip ta perekšlė višta, kuriai kažkas pakišo anties kiaušinį. Dienos slenka, ir tik tada, kai išsirita viščiukai, stebeilydama į krypuojantį svyruojantį pūkuotą kamuoliuką, višta supranta, jog jis nėra saviškis ir niekada neišmoks cypsėti, kad ir kaip stengtųsi. Aš niekada nepykau ant žmonių, kurie nusigręžė nuo manęs, net ir tada, kai priešiškai atstūmė mano geranoriškas pastangas jiems padėti. Todėl apie 1939 m. mano dėmesį patraukė užrašas ant pastato, kuriame vedžiau rekolekcijas studentams. Jis skambėjo taip: tegu kiekvienas eina savo keliu; tai buvo naudingas patarimas.