Punktų sąrašas

Manau, esate matę, kaip šeima tausoja vertingą, trapų dekoratyvinį daiktą, pavyzdžiui, vazą, kaip ją saugo, kad nesudužtų. Bet vieną dieną vaikas žaisdamas ją numeta ant žemės, ir ši brangenybė suskyla į daugybę šukių. Kaip apmaudu! Tačiau kas nors ima ir tuojau sudeda gabalėlius į krūvą, rūpestingai suklijuoja sudužusį daiktą, ir restauruotas jis vėl atrodo toks pat gražus kaip anksčiau.

O jei tai porcelianinė arba tik molinė vaza, užtenka kelių kniedžių, geležies ar kokio kito metalo vielų, kurios sujungtų šukes. Ir, šitaip pataisyta, ji įgyja nepakartojamo žavesio.

Perkelkime tai į dvasinę plotmę. Kai matom savo silpnybes ir nuodėmes, savo klaidas, – nors Dievo malonei padedant jos būtų ir ne itin didelės, – melskimės ir tarkime mūsų Tėvui: Viešpatie, sukniedyk mano vargingumą, mano trapumą, mano sudužusios vazos molį, ir, sustiprintas savo skausmo ir Tavo atleidimo, aš būsiu tvirtesnis ir gražesnis nei anksčiau! Šią paguodos maldą galime kartoti, kai netvarus mūsų molis suskils į gabalus.

Nesistebėkime, kad esame pažeidžiami, kad sutrinkame dėl mažmožių; pasikliaukite Viešpačiu, visada pasirengusiu padėti: Viešpats yra mano šviesa ir išgelbėjimas, ko turėčiau bijotis?³ Taip bendraudami su savo Dangaus Tėvu, nieko neturime bijoti.

Nuolankumas ir džiaugsmas

Nuo klastūno, nesąžiningo žmogaus gelbėk mane!²⁷ Mišių tekstas mums vėl kalba apie gerąjį dievinimą – mes matom tą prastą molį, iš kurio esame nužiesti, ir visus blogus savo polinkius, todėl maldaujame: Emitte lucem tuam²⁸, siųsk savo šviesą ir savo tiesą, teveda jos mane, – tenuveda prie tavo šventojo kalno. Nesidrovėdamas galiu jums pasakyti, kad susijaudinau skaitydamas šiuos šv. Mišių priegiesmio žodžius.

Kaip turėtume elgtis, kad pelnytume šį gerąjį dievinimą? Evangelijoje skaitome: Jėzus nenorėjo eiti Judėjon, nes žydai jo tykojo nužudyti²⁹. Vien panorėjęs Jis galėjo atsikratyti savo priešų, tačiau naudojo ir žmogiškąsias priemones. Jis, būdamas Dievas ir tasai, kuriam vieno sprendimo būtų pakakę aplinkybėms pakeisti, mums paliko išminties kupiną pamoką – Jis nevyko į Judėją. Jo broliai jam kalbėjo: „Keliauk iš čia į Judėją, kad tavo mokiniai pamatytų, kokius darbus tu darai“³⁰. Jie siūlė Jam pasipuikuoti prieš pasaulį. Ar suprantate tai? Ar suprantate, jog tai yra gerojo dievinimo ir blogojo dievinimo pavyzdžiai?

Gerasis dievinimas: Kas brangina tavo vardą, – skamba atnašavimo giesmė, – tavimi pasitiki, nes tu, Viešpatie, niekad neatmeti tų, kurie ieško tavo pagalbos³¹. Ir tai yra šito sukniedyto molinio indo džiaugsmas, nes Jis neužmiršta varguolių šauksmo³².

Nepaisykite tų, kurie nuolankumo dorybe laiko žmogaus menkinimąsi arba nuolatinį liūdesį. Jaustis moliu, sutvirtintu kniedėmis, yra nesenkantis džiaugsmo šaltinis; taip pripažįsti, kad esi beveik niekas prieš Dievą: vaikas, sūnus. Ar gali būti didesnis džiaugsmas, negu jaustis Dievo sūnumi, žinant, kad esi menkas ir silpnas? Kodėl liūdime? Todėl, kad gyvenimas žemėje nesiklosto taip, kaip mes to norėtume; todėl, kad vis iškyla kliūčių, mums trukdančių ar sunkinančių pasiekti ko trokštame.

Taip neatsitinka, kai siela išgyvena savo dieviškosios sūnystės antgamtinę realybę. Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?³³ Seniai kartoju, kad liūdesys yra dalia tų, kurie atkakliai nenori pripažinti esą Dievo vaikai.

Pabaigai šios dienos liturgijoje randame du prašymus, kurie lyg strėlės turėtų švystelėti iš mūsų burnos ir širdies: Visagali Dieve, padaryk, kad nuolat įgyvendindami šias dieviškąsias paslaptis mes nusipelnytume priartėti prie dangiškųjų dovanų³⁴. Ir leisk mums, meldžiame Tave, Viešpatie, be paliovos Tau pagal Tavo valią tarnauti³⁵. Tarnauti, tarnauti, mano vaikai, – štai ką mes turime daryti; būti viso pasaulio tarnai tam, kad mūsų gyvenamuoju laiku ištikimųjų tauta augtų dorybe ir skaičiumi³⁶.