Punktų sąrašas

Mylėti visa širdimi

Turiu jums priminti, jog nepatirsite laimės apleidę savo krikščioniškas pareigas. Jei jų nepaisysite, jus apniks baisi sąžinės graužatis, ir jūs būsite nelaimingi. Net patys paprasčiausi dalykai, kurie teikia bent kiek džiaugsmo ir yra leistini, gali tapti kartūs kaip tulžis, rūgštūs kaip actas, bjaurūs.

Kiekvienas iš mūsų, taigi ir aš, pasikliaujame Jėzumi: Viešpatie, noriu kovoti ir žinau, kad Tu nepralaimi kovų; taip pat suprantu, kad jei kartais pralaimiu, tai tik todėl, kad nutolau nuo Tavęs! Paimk mane už rankos ir saugok, nepalik manęs!

Jūs pagalvosite: Tėve, koks esu laimingas! Aš myliu Jėzų Kristų! Nors esu iš molio, aš trokštu pasiekti šventumą Dievo ir Jo Švenčiausiosios Motinos padedamas! Aš neabejoju pergale. Tave drąsinu tik todėl, kad gali susidurti su sunkumais.

Nuolat jums kartoju, kad krikščionio – jūsų ir mano – gyvenimas yra meilės gyvenimas. Mūsų širdis gimsta tam, kad mylėtų, ir, kai ji nepatiria tyro, skaidraus ir kilnaus jausmo, darosi kerštinga ir niūri. Tikroji Dievo meilė – gyvenimo tyrumas – yra tolima ir geidulingumui, ir bejausmiškumui, taip pat ir sentimentalumui, ir širdies kietumui ar beširdiškumui.

Vargas beširdžiui. Nelaimingi tie, kurie niekada neišmoko švelniai mylėti. Mes, krikščionys, esame įsimylėję Meilę: Viešpats nenori, kad būtume rambūs, sausi kaip nudžiūvusi šaka. Jis nori, kad būtume kupini švelnumo kaip Jis! Žmogus, kuris atsisako žemiškosios meilės dėl Dievo, nelieka vienišas, kaip tos liūdnos, nelaimingos ir sugniužusios būtybės, kurios nebrangino tyros meilės dosnumo.

Žmogiškoji meilė ir skaistybė

Tam, kad nenutrūktų artimas bendravimas su Viešpačiu, – dažnai tai sakydavau jums ir nebijau, kad tai sužinosite, – aš pasitelkiu ir liaudies dainas, kurių pagrindinė tema beveik visada yra meilė. Man jos iš tiesų patinka. Viešpats mus pasirinko, mane ir kai kuriuos iš jūsų, kad visiškai Jam priklausytume, ir šią taurią liaudies apdainuojamą meilę pakylėtume į dieviškąjį lygmenį. Tai Šventoji Dvasia daro Giesmių giesmėje ir taip darė visų laikų didieji mistikai. Dar kartą įsiskaitykite į šv. Teresės Avilietės eiles:

Jei nori, kad aš dykinėčiau,

Aš noriu dykinėt iš Meilės,

Jei įsakai man dirbti, plušėsiu lig mirties,

Tik pasakyki man – kur, kaip, kada?

Mano švelnioji Meile, pasakyk:

Ko iš manęs tikiesi?²¹

Arba šv. Kryžiaus Jono dainelės pradžia: Vienišas piemenukas tūnojo

Ramybę ir džiaugsmą praradęs.

Apie savo piemenaitę nepaliovė galvojęs, –

Jo širdį sužeidė meilė.²²

Tyrai žmogaus meilei jaučiu didžiulę pagarbą, neapsakomai ja žaviuosi ir branginu. Kaip galima nebranginti šventos ir kilnios mūsų tėvų meilės, juk jiems labiausiai esame skolingi už mūsų draugystę su Dievu? Aš abiem rankomis laiminu šią meilę ir, kai manęs klausia, kodėl sakau „abiem rankomis“, tučtuojau atsakau: todėl, kad neturiu keturių rankų.

Tebūnie palaiminta žmogiška meilė! Bet Viešpats manęs prašo daugiau, prašo to, apie ką byloja katalikiška teologija: pasiaukoti vien Jėzui, dangaus karalystės meilei, pasiaukoti dėl Jėzaus visiems žmonėms, – tai daug daugiau negu santuokinė meilė, nors santuoka ir yra didis sakramentas, sacramentum magnum²³. Kiekvienas žmogus, nesvarbu, kas jis yra ir koks jo pašaukimas, kurį Dievas jam įkvėpė, – vedęs, nevedęs, našlys, kunigas, – turi stengtis gyventi laikydamasis skaistybės; tai visiems pasiekiama dorybė, kuri reikalauja kovos, jautrumo, tvirtumo, subtilumo, įgyjamo tik esant šalia meilės kupinos Nukryžiuotojo Kristaus Širdies. Nenuogąstaukite, jei kada pajuntate tykant pagundą. Jausti yra viena, pritarti – kita. Galima lengvai atstumti pagundą su Dievo pagalba. Tik jokiu būdu nereikia leistis į dialogą su ja.

Viešpats mus visada ragina: budėkite! Šis Dievo raginimas brandina mūsų širdyse viltingą šventumo troškimą ir norą paversti jį darbais. Mano vaike, duok man savo širdį¹², – kužda Jis mums į ausį. Liaukis statęs smėlio pilis, pasiryžk atverti savo sielą Dievui, nes tikrasis vilties ir gerumo kitiems pamatas – Viešpats. Jei nesigrumiame su savimi, jei ryžtingai neatsikratome priešų, tūnančių mūsų vidinėse tvirtovėse (išdidumo, pavydo, kūno ir akių geidulingumo, puikybės ir kvailo besaikio godumo), patys kilniausi idealai be vidinės kovos sunyksta kaip lauko gėlė. Juk pakyla saulė su savo kaitra, išdžiovina žolyną, ir jo žiedas nubyra, jo išvaizdos grožybė pranyksta¹³. Paskui mažiausiuose plyšeliuose lyg nuodingos ir vislios piktžolės ima tarpti neviltis ir liūdesys.

Jėzui nepatinka nuolatinis dvejojimas. Jis tikisi ir turi teisę tikėtis, kad žengsime tvirtai, nepasiduodami sunkumams. Jis reikalauja ryžtingų, konkrečių žingsnių: abstraktūs pasiryžimai mažai ką duoda. Tokie migloti sprendimai man atrodo kaip apgaulingos iliuzijos, galinčios nustelbti kvietimus, kuriais Dievas prabyla į mūsų širdis, – tai žaltvykslės, kurios nei degina, nei šildo ir užgęsta taip greit, kaip ir įsižiebė.

Tik tada patikėsiu, kad tavo ketinimas siekti tikslo nuoširdus, kai matysiu tave žengiant ryžtingai. Daryk gera ir apsvarstyk savo nuostatą prieš kiekvienos akimirkos darbus. Būk teisingas ten, kur būni, įprastinėje aplinkoje, net jei būtum pavargęs. Daryk laimingus šalia esančius žmones, džiaugsmingai tarnaudamas kitiems darbo vietoje, stengdamasis kuo geriau atlikti savo užduotį: supratingai, su šypsena, krikščioniškai elgdamasis. Ir daryk visa dėl Dievo, galvodamas apie Jo šlovę, nukreipęs žvilgsnį į dangų, ilgėdamasis galutinės Tėvynės, nes tai vienintelis tikslas, vertas pastangų.