Punktų sąrašas

Stenkimės širdies gilumoje įžiebti karštą troškimą siekti šventumo, nors ir matome, kokie esame menki. Nesibaiminkite: kuo labiau tobuliname vidinį gyvenimą, tuo aiškiau pastebime savo trūkumus. Taip atsitinka todėl, kad Dievo malonė daro didinamojo stiklo efektą: net mažiausia dulkelė, beveik nepastebima smiltelė atrodo milžiniška, nes siela įgyja dieviško jautrumo. Net menkiausias šešėlis drumsčia sąžinę, kuriai brangus tik Dievo tyrumas. Dabar tark Jam iš širdies gelmių: Viešpatie, aš tikrai noriu būti šventas, tikrai noriu būti Tavęs vertas mokinys ir be atodairos sekti paskui Tave. Turi tuojau pat ryžtis kasdien atgaivinti didžius idealus, kurie tave įkvepia šią akimirką.

O, Jėzau, jeigu būtume atkaklūs mes visi, kuriuos jungia Tavo Meilė! O, jeigu mums pasisektų darbais paversti karštus troškimus, kuriuos žadini mūsų sielose! Labai dažnai klauskite savęs: kam esu žemėje? Ir tada jūs stengsitės tobulai, su meile atlikti kasdienes užduotis, rūpintis mažais dalykais. Prisiminkime šventųjų pavyzdžius: jie buvo tokie pat žmonės, kaip ir mes, iš kūno ir kraujo, turėjo silpnybių ir trūkumų, bet iš meilės Dievui įstengė nugalėti ir tuos trūkumus, ir save. Kaip bitės iš kiekvienos gėlės susirenka saldžiausią nektarą, taip ir mes, apmąstydami jų elgesį, jų kovas, patirsime dvasinės naudos. Be to, ir jūs, ir aš išmoksime pamatyti šalia mūsų esančių žmonių dorybes, – darbštumo, atsižadėjimo, džiaugsmo ir kitokias pamokas, – ir per ilgai neapsistosime prie jų trūkumų, nebent jei reikėtų juos broliškai įspėti ir padėti juos ištaisyti.

Tvirti ir kantrūs – ramūs. Bet tai ne ta ramybė, kai nebesirūpiname savo broliais ar pamirštame didžiąją savo užduotį skleisti pasaulyje gėrį. Ramūs esame todėl, kad už viską gali būti atleista, kad viskas, išskyrus mirtį, turi išeitį, o Dievo vaikams ir mirtis yra gyvenimas. Ramūs jau vien dėl to, kad galime veikti vadovaudamiesi protu: ramus žmogus gali apmąstyti, pasverti visus „už“ ir „prieš“, išmintingai apgalvoti savo veiksmų padarinius. Ir tik tada veikti ryžtingai.

Kelias akimirkas skirsime Kančios antradienio Mišių tekstams, kad išmoktume atskirti gerąjį dievinimą nuo blogojo. Kalbėsime apie nuolankumą, nes tai dorybė, padedanti mums pažinti ir savo menkumą, ir didybę.

Mūsų menkumas per daug akivaizdus. Nekalbu apie natūralų mūsų ribotumą – šitiek didelių siekių, apie kuriuos svajoja žmogus ir kurių vis dėlto niekada neįgyvendins jau vien dėl pernelyg trumpo laiko. Mąstau apie tai, ką darome blogai, apie nuopuolius, klaidas, kurių galėtume išvengti, bet neišvengiame. Mes nuolat patiriame savo pačių varganumą. Kartais viskas taip susiklosto, kad dar aiškiau matome savo silpnybes ir kaidas. Ką daryti?

Expecta Dominum¹ – pasitikėk Viešpačiu; gyvenk viltimi, pilnas meilės ir tikėjimo, mus ragina Bažnyčia. Viriliter age² – būk stiprus. Argi svarbu, kad esame iš molio, jei sudėjome savo viltį į Dievą? O jei siela patiria nuopuolį, – nors nebūtinai taip turi atsitikti, – jai paskiriami vaistai, kaip daroma kasdieniame gyvenime kūno sveikatos labui; ir viską galima vėl pradėti!

Manau, esate matę, kaip šeima tausoja vertingą, trapų dekoratyvinį daiktą, pavyzdžiui, vazą, kaip ją saugo, kad nesudužtų. Bet vieną dieną vaikas žaisdamas ją numeta ant žemės, ir ši brangenybė suskyla į daugybę šukių. Kaip apmaudu! Tačiau kas nors ima ir tuojau sudeda gabalėlius į krūvą, rūpestingai suklijuoja sudužusį daiktą, ir restauruotas jis vėl atrodo toks pat gražus kaip anksčiau.

O jei tai porcelianinė arba tik molinė vaza, užtenka kelių kniedžių, geležies ar kokio kito metalo vielų, kurios sujungtų šukes. Ir, šitaip pataisyta, ji įgyja nepakartojamo žavesio.

Perkelkime tai į dvasinę plotmę. Kai matom savo silpnybes ir nuodėmes, savo klaidas, – nors Dievo malonei padedant jos būtų ir ne itin didelės, – melskimės ir tarkime mūsų Tėvui: Viešpatie, sukniedyk mano vargingumą, mano trapumą, mano sudužusios vazos molį, ir, sustiprintas savo skausmo ir Tavo atleidimo, aš būsiu tvirtesnis ir gražesnis nei anksčiau! Šią paguodos maldą galime kartoti, kai netvarus mūsų molis suskils į gabalus.

Nesistebėkime, kad esame pažeidžiami, kad sutrinkame dėl mažmožių; pasikliaukite Viešpačiu, visada pasirengusiu padėti: Viešpats yra mano šviesa ir išgelbėjimas, ko turėčiau bijotis?³ Taip bendraudami su savo Dangaus Tėvu, nieko neturime bijoti.